Juslių raiška ir reikšmė Nijolės Miliauskaitės poezijoje

LTNijolės Miliauskaitės intymus, labai asmeniškas ir drauge santūrus minimalistinis eilėraštis išsiskiria gana plepios, tačiau ne visuomet iškalbingos šiuolaikinės poezijos kontekste. Straipsnyje ieškoma atsakymo, koks yra Miliauskaitės poetinės kalbos paprastumas ir kaip tas „paprastumas“ virsta poezija. Miliauskaitės poezija, regis, tuo ir savita, kad joje dominuoja tai, kas paprastai lieka skliaustuose – pats pasaulio interiorizavimo, jo pavertimo reikšmingu ir savu, procesas. Pasaulio „prijaukinimas“ Miliauskaitės eilėraštyje prasideda žvilgsniu. Rega daugeliu atvejų „apglobia“ kitas jusles ir sykiu tampa kompozicine dominante. Tačiau kitaip negu lytėjimas, kvapas, ne toks dažnas garsas ir skonis, ši juslė retai tiesiogiai įvardijama. Regintis subjektas tarsi lieka „už kadro“. Žvilgsnis Miliauskaitės eilėraštyje tarsi iš šalies organizuoja tai, kas pavadinta žanrine scena, o lytėjimas, giliausia ir didžiausią intymumą reiškianti juslė, tą sceną organizuoja iš vidaus, sutelkdama aplink save visas kitas jusles. Miliauskaitės eilėraštyje sąlytis su kitu yra esminė buvimo pasaulyje forma. Daiktų įvardijimas ir išvardijimas, kurio tiek daug Miliauskaitės poezijoje, reprezentuoja tekste dominuojantį metonimijos principą: scenovaizdis – vietoj paties veiksmo detalės – vietoj pasakojimo. Elipsiškais štrichais nubrėžtas poetinis pasakojimas, dažnai – tik paties pasakojimo galimybė, savo tankioje daiktiškoje erdvėje nepaliekanti vietos sentimentalumui. Toks metonimiškas tekstas galų gale tampa esmine metafora.Reikšminiai žodžiai: Figūratyvumas; Juslės; Nijolė Miliauskaitė; Poetinis diskursas; Poezija; Prasmė; Raiška; Expression; Figurativity; Meaning; Nijolė Miliauskaitė; Poetical discourse; Poetry; Senses.

ENAn intimate, very personal and, at the same time, reserved minimalistic poem by Nijolė Miliauskaitė stands out in the context of rather garrulous, yet not always eloquent contemporary poetry. The article seeks an answer to a question as to what simplicity of Miliauskaitė’s poetic language is like and in what way that “simplicity” turns to poetry. What usually remains in brackets prevails in Miliauskaitė’s poetry, which seemingly makes it distinctive. This is the very process of world interiorisation and its conversion into a significant and own world. In Miliauskaitė’s poem, “domestication” of the world begins with a glance. Eyesight in many cases “embraces” the other senses and becomes a compositional dominant. However, this sense is rarely named directly, as distinct from touch, smell, not so often sound and taste. It seems that a sighted subject remains “offscreen”. In Miliauskaitė’s poem, a glance seems to organise from the outside what is called a genre scene and touch, the deepest sense meaning the greatest intimacy, organises that scene on the inside, bringing all the other senses together around it. In Miliauskaitė’s poem, contact with another is the essential form of existence in the world. Naming and enumeration of things which are so frequent in Miliauskaitė’s poetry represent a dominant principle of metonymy in the text: scenery – instead of a detail of the very action – instead of narration. Poetic narration drawn in elliptical lines is often just a possibility of the very narration that in its dense material space leaves no place for sentimentality. Such a metonymical text eventually becomes an essential metaphor.