Die Hintergründe für Litauens späte Annahme des Christentums
LTPranešimas skaitytas 2005 09 16 I Lietuvos istorikų suvažiavime. Lietuvių kalba publikuotas „Kultūros baruose“ (2005. Nr. 1. P. 72-75; Lituanistikoje: ID 46582). Pavėluoto krikšto faktu Lietuvoje dažniau žavimasi, negu stengiamasi racionaliai jį paaiškinti. Emocinį krikščionybės kelio į Lietuvą supratimą išduoda pozityviai priimama mintis, kad lietuviai buvę paskutiniai Europos pagonys Viduramžių istorija rodo, kad šalies savarankiškumą geriausiai galėjo užtikrinti karaliaus karūna ir savarankiška bažnytinė provincija. Bet nei Algirdui, nei Kęstučiui tokie dalykai nerūpėjo. Svetimų žemių grobimo leitmotyvas nuolatinis derybų dėl krikšto kontekste. Nepaisant Gedimino bei jo palikuonių aštraus praktinio proto, pagoniška Lietuva neturėjo ilgalaikės raidos perspektyvos, išskyrus plėtimąsi į Rusios plotus. Noras nukariauti Rusią tapo pagrindinis, bent jau nuo XIV a. pab. Tai ilgai kliudė priimti katalikišką krikštą, bet dėl to nekalti nei lenkai, nei vengrai, nei čekai, nei kryžiuočiai. Jei Vakarų keliamas pavojus Lietuvai iš tikrųjų būtų buvęs toks didelis, kaip įpratę vaizduoti lietuvių istorikai, jis veikiau būtų paskubinęs negu suvėlinęs Lietuvos krikštą. Autorių ypač stebina „nepaprastas atkaklumas, su kuriuo vokiečių ordinas laikomas pagrindiniu Lietuvos krikšto kliuviniu, vaizduojamas kaip koks juodas debesis, atskyręs Lietuvą nuo Vakarų Europos saulės“. Taip lietuviai tampa moraliniu autoritetu, kuris pats sprendžia, kada krikščioniškoji Europa bus pasiekusi tokį moralės lygį, iki kurio „dorieji“ lietuviai teiksis nusileisti. Vokiečių ordinas nebuvo toks visagalis, kad būtų galėjęs kiekvienu atveju efektyviai nuslopinti taikaus Lietuvos krikšto programą, jei Lietuvos valdovai nebūtų stokoję ryžto priimti katalikų tikėjimą (kaip pasielgė Mindaugas ar Jogaila).Reikšminiai žodžiai: Christianizacija; Istorija; Istoriografija; Jogaila; Krikštas; Krikščionybė; Kristianizacija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Pagonys; Viduramžiai; Vokiečių Ordinas (Teutonic Order; Kryžiuočių ordinas); Vytautas; Baptism; Christianisation; Christianity; Christianization; German order; Historiography; History; Jogaila; Lithuania; Middle Ages; Pagans; Vytautas.
ENThe report was delivered on 16.09.2005 at the 1st Conference of Lithuanian Historians. It was published in Lithuanian in “Kultūros barai” (2005, No. 1, p. 72–75; Lituanistika: ID 46582). The fact of late Christianization is more often admired in Lithuania rather than tried to be rationally explained. The emotional understanding of the road of Christianity to Lithuania is betrayed by a positive thought that Lithuanians were the last European pagans. Medieval history shows that the country’s independence could be best secured by the king’s crown and an independent church province. Yet neither Algirdas nor Kęstutis cared about these things. The motif of seizing foreign lands is frequent in the context of negotiations over Christianization. Despite the discerning practical mind of Gediminas and his descendants, pagan Lithuania did not have a long-term development plan, except for expansion to Rus’. If the threat posed by the West to Lithuania was really so considerable as Lithuanian historians typically describe, it would have hastened rather than postponed Lithuania’s Christianization. The author is particularly surprised at “extraordinary perseverance for which the Teutonic Order was considered to be the main hindrance for Lithuania’s Christianization, depicted as some black cloud separating Lithuania from the Western European sun”. Hence Lithuanians became a moral authority which decides when Christian Europe reaches such a level of morality that the “virtuous” Lithuanians will vouchsafe to descend to. The Teutonic Order was not so omnipotent as to be able to efficiently suppress the programme of peaceful Christianization of Lithuania in every individual case, if Lithuanian rulers had not lacked determination to adopt the Catholic faith (as Mindaugas or Jogaila did).
