Kvailio figūra J. Grušo dramose istorine ir šiuolaikine tematika

LTStraipsnyje nagrinėjama kvailio figūra J. Grušo dramose. Autorė pažymi, kad dramaturgo vartojamas terminas nėra medicininis, o labiau etinis, nes visi J. Grušo dramų kvailiai - moraliniai teisuoliai, visuomenės akyse tampantys kvailiais, nes savo moralumu nesugeba pritapti prie aplinkinių žmonių gyvenimo normų. Teigiama, kad asmens ir visuomenės, socialinės aplinkos konfliktas yra bene dažniausia J. Grušo dramų tema. Jų personažai pasmerkiami arba išteisinami pagal tai, sugebėjo ar ne atsispirti išorinių aplinkybių diktuojamoms sąlygoms. Personažai bepročiai šiuose konfliktuose visuomet atstovauja asmenybės laisvės ir savarankiško pasirinkimo pozicijoms. Autorės nuomone, J. Grušas aiškiai nepritaria minčiai, jog tikslas pateisina priemones, ir dramų konfliktų pavyzdžiu demonstruoja, kaip net kilniausias tikslas gali tapti pragaištingu, jei jam įgyvendinti pasirenkamos nemoralios priemonės. Konstatuojama, kad J. Grušo bepročiai arba keistuoliai yra vieni įdomiausių jo dramos personažų, rodančių ir stilistinę dramaturgo kūrybos kaitą: nuo antraplanio Juokdario personažo tradicinėje dramoje „Barbora Radvilaitė“ iki pagrindinio personažo modernioje, desperacinio šauksmo ir misterimo intonacijų kupinoje dramoje „Pijus nebuvo protingas". Daroma išvada, kad kvailio figūra suteikia J. Grušo dramoms ne tik įdomių idėjinių atspalvių, keičia kitų personažų suvokimo ir susivokimo galimybes, bet ir daro poveikį dramaturgo stilistiniams ieškojimams, kurių rezultatas - savitos stilistikos dramos bendrame lietuvių dramaturgijos kontekste.Reikšminiai žodžiai: Juozas Grušas; Kvailio figūra; Dramaturgija; Juozas Grušas; Figure of the fool; Dramas.

ENArticle discusses fool's figure in J. Grušas' dramas. The author notes that the term used by the playwright is not medical but rather ethical, as all fools in J. Grušas' dramas are moral righteous persons turning into fools in public eye, because of their inability due to their morals to adapt themselves to life standards of people surrounding them. It is stated that the conflict between an individual and society, social environment is probably the most frequent theme in J. Grušas' dramas. Their characters are condemned or acquitted depending whether they managed to resist the conditions dictated by external circumstances or not. Characters madmen always represent the positions of personal freedom and free choice in the conflicts in question. According to the author, J. Grušas clearly disagrees with the idea that the end justifies the means and through conflicts in dramas demonstrates that even the noblest goal can become destructive in immoral means are chosen to achieve it. It is stated that J. Grušas' madmen or weirdoes are probably the most interesting characters in his plays, demonstrating also stylistic changes in the playwright's works: from supporting character of Joker in the traditional drama Barbora Radvilaitė to leading character in modern drama full of desperate screaming and mysterious intonations “Pijus nebuvo protingas” [Pijus was not smart]. Conclusion is made that the fool's figure adds not only interesting ideological colours, changes understanding and self-perception possibilities of other characters, but also impacts stylistic searches of the playwright, which result in dramas of peculiar stylistics in the general context of Lithuanian dramaturgy.