Lietuvių proza: krizė ar atsinaujinimas : lūžio ir pervartų laikas. 1989-2002

LTStraipsnio tikslas - aptarti 1989-2022 metų lietuvių prozos situaciją, išryškinant ideologinų, socialinių, informacinių pokyčių, globalizacijos tendencijų nulemtus jos kiekybinės ir kokybinės struktūros pokyčius, atkleisti šį laikotarpį kaip lūžio, virsmo, tradicijos baigties ir kanonų griūties metą, nužymėti galima perspektyvas. Išnagrinėjusi E. Ališankos, P. Dirgėlos, A. Andriuškevičiaus, R. Tamošaičio, G. Beresnevičiaus, R. Gavelio, M. Ivaškevičiaus, H. Kunčiaus, R. Parulskio prozą ir eseistiką, autorė konstatuoja, kad ryškus etninis tapatybės branduolys, dominavęs beveik šimtą metų, pastaruoju dešimtmečiu decentravosi ir tapo fragmentiškas. Autorės nuomone, svarstant tapatumo pokyčių problemą, būtina atsisakyti lietuviams įprastos skausmingos refleksijos. Teigiama, kad kaip niekad anksčiau lietuvių literatūra kultūriškai hibridizuojasi ir linkusi plėsti savo ribas. Tai leidžia teigti, kad ji pradeda įveikti krizinę būklę. Vykstančių procesų dinamizmas ardo lokalinį bei tautinį prieraišumą ir verčia persiorientuoti prie Vakarų Europoje įsigalėjusių liberalių ir kosmopolitiškesnių identiteto modelių. Bet mažos tautos literatūrai visada gresia imitacijos ir savasties praradimo pavojus. Autorė daro išvadą, lietuvių literatūra gyvens ir šansų, ir rizikos sąlygomis, vargu ar begrįš prie bandymų apibrėžti vientisą ir fiksuotą šiandienos lietuvio tapatybę, apibūdinti tautinį charakterį. Konstatuojama, kad lietuvių prozoje šiandien paraleliai egzistuoja tarsi kelios lietuvio tapatybės ir tarsi kelios gana skirtingos literatūros.Reikšminiai žodžiai: Krizė; Laikas; Literatūra; Lūžiai; Pervartos; Postmodernizmas; Proza; Tapatybė; Tendencijos; Šiuolaikinė literatūra; Contemporary literature; Crises; Fractures; Identity; Lithuanian literature; Postmodernism; Prose; Revolution; Tendencies; Time.

ENThe purpose of the article is to discuss the situation of the Lithuanian prose in 1989-2022, by highlighting its qualitative and quantitative structure changes determined by ideological, social, informational changes, globalisation trends, to reveal the period in question as the time of a breaking point, change, end of tradition and collapse of canons, to define possible perspectives. After analysing the prose and aesthetics by E. Ališanka, P. Dirgėla, A. Andriuškevičius, R. Tamošaitis, G. Beresnevičius, R. Gavelis, M. Ivaškevičius, H. Kunčius, R. Parulskis, the author states that the distinctive identity nucleus which predominated for nearly one hundred years has been decentralised and fragmented in recent years. The author believes, that when considering the problem of identity changes, painful reflection characteristic to Lithuanians must be refused. It is stated, that more than any time in the past the Lithuanian literature has been culturally hybridising and tends to expand its boundaries. Therefore, it can be stated that it starts overcoming its critical state. Dynamism of ongoing processes destroys local and national loyalty and makes to shift orientation towards liberal and cosmopolitan identity models prevailing in Western Europe. But literature of a small nation will always remain in danger of imitation and identity loss. The author comes to the conclusion that Lithuanian literature will continue surviving under the conditions of chances and risks, will hardly return to the attempts to define integral and fixed identity of today's Lithuanian, to describe national character. It is stated that today's Lithuanian prose has as if several Lithuanian identities and as if several quite different literatures existing next to each other.