Atminties formos

LTStraipsnyje, remiantis G. Grasso, Cz. Miloszo, T. Venclovos, V. Szymborskos, E. Levino darbais, analizuojami du atminties atsiskleidimo aspektai: atmintis kaip tekstas ir atmintis tekste. Teigiama, kad atminties sąvoka paskutiniais XX a. dešimtmečiais tapo kultūros sinonimu ir suvienijo teorines diskusijas apie žmogaus, suvokimo, kalbos, istorijos, pažinimo, bendrabūvio galimybes ir sąlygas. Atminčiai priskiriamos kultūros saugojimo, perdavimo ir kūrimo funkcijos. Kita vertus, atmintis įgyja kontūrus tik atsiradus interpretacijai, supratimui. Teigiama, kad atmintis reiškia ir žmogaus buvimo kultūroje būdą, ir kultūros pavidaluose užfiksuotas ir jas interpretuojant aktualizuojamas prasmes. Akcentuojama, kad individualios ir kolektyvinės atminties sąveika iškelia prasmę, esančią iki subjekto - kaip jo archeologiją, ir prasmę, esančią po subjekto - kaip jo teleologiją. Pažymima, kad literatūros teorijoje atminties sąvoka neretai siejama su dialogo ir intertekstualumo problematika. Atskleidžiama atminties semantika, kultūrinės ir individualios atminties santykiai, etikos vaidmuo kultūrinėje atmintyje ir individuali atsakomybė. Konstatuojama, kad etinis požiūris atskleidžia kultūrinės atminties sąvokoje glūdinčius prieštaravimus: bendra atmintis yra ne visiems vienoda, nes kalba, kuria ji pasireiškia, yra sunkiai identifikuojama. Daroma išvada, kad begalinis dialogas ir ideali bendra atmintis yra įmanoma tik utopinėje komunikacijos situacijoje, nesusijusioje su jokia ideologija - paslėpta vertybių sistema.Reikšminiai žodžiai: Dialogiškas; Esė; Individuali atmintis; Intertekstualumas; Kolektyvinė atmintis; Kultūrinė atmintis; Kultūros atmintis; Tremtis; Užmarštis; Vaizduotė; Collective memory; Cultural memory; Dialogic; Essay; Exile; Imagination; Individual memory; Intertextuality; Oblivien; Oblivion.

ENBased on works by G. Grass, Cz. Milosz, T. Venclova, V. Szymborska, E. Levinas, the article analyses two aspects of memory revelation: memory as a text and memory in a text. It is claimed that in the last decades of the 20th century the concept of memory became a synonym of culture and united theories about the possibilities and conditions of the co-existence of man, perception, language, history and comprehension. Memory is considered to perform functions of storage, transmission and creation of culture. On the other hand, memory gains contours only with the emergence of interpretation and perception. It is claimed that memory also means the method of man’s existence in culture. It is highlighted that the interaction of individual and collective memory raises the meaning before the subject as its archaeology, and the meaning beyond the subject as its theology. The author of the article notes that the concept of memory in the literary theory is usually related to the problem of dialogue and intertextualism. The semantics of memory, cultural and individual memory relations, the role of ethics in cultural memory and the individual responsibility are revealed. The author of the article states that the ethic opinion reveals cultural contradictions in the concept of memory: common memory is not the same for everybody, since the language through which it is expressed is difficult to identify. The author concludes that the never-ending dialogue and the ideal common memory are possible only in a utopic communicational situation, which is not related to any ideology.