Vilnius, 1900-2005: naujosios architektūros gidas

• Tutlytė, Jūratė
• Drėmaitė, Marija
• Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė
• Petrulis, Vaidas
• Rimkevičienė, Jurgita
• Grunskis, Tomas
• Kontrimaitė, Diana
• Vaičekonytė-Kepežinskienė, Renata
• Štelbienė, Aida

LTKnygą sudaro 4 skyriai. Kiekvienas jų atitinka istorinį laikotarpį, lėmusį esmingus Vilniaus architektūros pasikeitimus: modernas (1900–1918 m.), tarpukaris (1918–1940 m.), sovietmetis (1940–2005 m.), naujausi laikai (1990–2005 m.). Visi skyriai suskirstyti į keletą poskyrių, kuriuose savo ruožtu objektai sugrupuoti į prasmines grupes ir išdėlioti chronologine tvarka. Modernas Vilniuje pasirodė šiek tiek pavėluotai – apie 1900 – ir gyvavo iki pirmojo pasaulinio karo. Paprastai išskiriamos dvi moderno fazės – ankstyvoji (šiai būdingas formų plastiškumas, augalinis dekoras) ir vėlyvąją (būdingas racionalumas, geometrinė stilizacija). Moderno laikotarpis Vilniuje pradėjo naujų formų ieškojimus, įkvėpė kūrybos individualizmo siekį – vėliau įvairiausiais pavidalais tai plėtota visose XX a. architektūros tėkmėse. Tarpukariu, Vilniui tapus Lenkijos periferijos miestu, čia statyta negausiai, daugiausia projektuoti retrospektyvių formų pastatai. Čia aptinkamas tik tarpukario Vilniui būdingas modernizmas. Sovietinė Vilniaus architektūros raida priklausė nuo tuometinių politinių, ekonominių ir socialinių pertvarkymų. Pirmuoju okupacijos dešimtmečiu vyko sugriauto miesto atstatymo darbai, N. Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpį lydėjo sparti industrializacija, tik 7-9 dešimtmetyje šalia tipinių projektų ėmė rastis individualių. Šiandien pastebimi itin ryškūs pasikeitimai ir transformacija Vilniaus architektūroje. Jai būdinga stilistinių krypčių ir formų įvairovė.Reikšminiai žodžiai: Vilniaus miesto raida; Vilniaus miesto urbanizacija; Architektūros istorija; Istorizmo architektūra; Moderno arhitektūra; Visuomeniniai pastatai; Nuomojami daugiabučiai; Retrospektyvizmas architektūroje; Modernizmas architektūroje; Neobarokas architektūroje; Neoklasicizmas architektūroje; Vėlyvasis modernizmas architektūroje; Neotradicionalizmas architektūroje; Postmodernizmas architektūroje; Art Nouveau in Vilnius' architecture; Historism; Apartment buildings; Retrospectivism in architecturte; Modernism in architecture; Neoclasical style; Neobaroque style; Late modernism in architecture; Soviet architecture; Neotraditionalism; Post-modernism in architecture.

ENThe book contains 4 chapters. Each one deals with a period of history which destined essential architectural changes in Vilnius: modern (1900-1918), interwar (1918-1940), Soviet (1940-2005), and most recent (1990-2005). All chapters are divided into subsections which in turn subgroup the objects into meaningful groups and organise them in chronological order. Modern Vilnius appeared rather late – around 1900 – and lasted until WW1. There are two modern phases – early (characterised by plasticity and the décor of vegetation) and late (characterised by rationalism and geometric style). In modern times there was a new kind of searching in Vilnius, a search for creative individuality, and different shapes spread throughout the whole of the 20th century. Between the wars, Vilnius became a part of Poland’s territory not much was built, mostly buildings of retrospective form. Only buildings of interwar modernism were constructed. In Soviet times the of Vilnius’ architectural development depended on the political, economic and social reconstruction of those times. During the first decade of the occupation, reconstruction of wrecked buildings was carried out and N. Krushchev’s ‘warming’ era was accompanied by rapid industrialisation and it was only in the 1970s-1990s that the standardised constructions became more individual. Nowadays there are very distinct changes and transformations in Vilnius’ architecture, characterised by stylishness and a variety of forms.

• Menotyra / Arts
• Istorija / History