Parlamentaro konstitucinio statuso bruožai demokratijoje. Teisinis istorinis aspektas

LT1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti parlamentaru konstitucinio statuso šiuolaikinės sampratos pagrindai, o kituose teisės aktuose – konkretizuojamos parlamentarų teisės ir pareigos, tai yra tautos atstovų įgaliojimų vykdymo teisinės prielaidos. Seimo nario statuse atsispindi ne tik parlamentarizmo istorinėje raidoje brendusios parlamentinės demokratijos vertybės apskritai, tačiau ir Lietuvos parlamentinėje teisėje susiformavusios tradicijos ir jų teisinės raiškos formos. Šių tradicijų ištakos išreikštos Lietuvos valstybės laikinosiose ir nuolatinėse konstitucijose, 1919 m. Lietuvos Valstybės Tarybos statute, Steigiamojo Seimo ir vėlesniųjų Seimų statutuose, rinkimų įstatymuose bei kituose to meto Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Akcentuotina tai, kad prieškarinės Lietuvos konstitucinėje teisėje buvo pripažįstamas laisvasis mandatas – parlamentinės demokratijos fundamentalusis dėsnis. Pažymėtina ir tai, kad vėliau, neigiant parlamentinę demokratiją, o politinę sistemą grindžiant autokratine ideologija, imperatyviojo mandato koncepcija nebuvo įtvirtinta teisinėje sistemoje.1990m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos suverenitetą, buvo atsigręžta į Lietuvos parlamentinės demokratijos paveldą, o kuriant Lietuvos parlamento ir parlamentaro teisinio statuso modelį, į Lietuvos teisinę sistemą integruotas Europos demokratinės civilizacijos patyrimas. Tautos atstovo statuso teisinio reguliavimo patyrimas brendo sudėtingoje politinėje aplinkoje, kurioje būta ir nesėkmių, ir demokratinių pasiekimų. Nors Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, kuriame liko kai kurie tarybinės sistemos reliktai, ir buvo pripažįstamas imperatyvusis mandatas, tačiau konstitucinėje kūryboje buvo orientuojamasi į kitas konstitucines vertybes. 1990–1992m. ir vėliau vykusio konstitucinio proceso raidoje susiformavo nuostatos dėl Seimo nario statuso, o šiuolaikinis teisinis reguliavimas grindžiamas konstituciniu teisinės valstybės, tautos suvereniteto fundamentaliais principais, kurie konkretizuojasi Lietuvos teisėje. Laisvojo mandato koncepcijos pagrindu apibrėžiama tautos atstovo teisinės veiklos erdvė, parlamento politinės daugumos ir politinės mažumos (opozicijos) interesų derinimo teisinės formos. Teisės normos ne tik užtikrina Seimo narių priedermes, tačiau apibrėžia ir veiklos konstitucinio leistinumo ribas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Imperatyvusis mandatas; Laisvasis mandatas; Parlamentarizmas; Parlamentaro mandatas; Parlamentas; Parlamentinė demokratija; Parlamento narys; Tautos atstovas; Free mandate; Imperative mandate; Member of Parliament; Nation representative; Parliament; Parliamentarism; Parliamentary democracy; Parliamentary mandate; Representative of the nation.

EN[…] The status of a Member of Parliament reflects not only the values of parliamentary democracy that have evolved throughout history in general, but also traditions and their legal forms of expression that have developed in parliamentary law in Lithuania. The sources of such traditions can be traced back in temporary and permanent Constitutions of the state of Lithuania, the 1919 Statute of the State Council of Lithuania, Statutes of the Constituent Seimas and forthcoming Seimas, laws on elections and other legal acts of that period in the Republic of Lithuania. It should be emphasized that Constitutional Law of pre-war Lithuania recognized the so-called free mandate – a fundamental law of parliamentary democracy. It should also be stressed that even when parliamentary democracy was denied and political structure was based on autocratic ideology, the formally propagated imperative mandate was not restored. After the Restoration of Independence on 11 March 1990, the heritage of Lithuanian parliamentary democracy was referred to again, whereas experience of European democratic civilization has been integrated into the legal system of Lithuania creating the legal model of Lithuanian Parliament and the legal status of a Member of Parliament. The experience of legal regulation of the Nation representative's status was developing under complex political circumstances that witnessed both, failures and democratic success. Although the Main Temporary Law of the Republic of Lithuania, that still maintained some relics from the soviet system, recognized the imperative mandate, the process of constitutional edifice was going along a different path. [From the publication]