Pozityvioji socializacija

LTMonografija siekiama įtvirtinti pozityviąją socializacija kaip naują socialinę tikrovę nusakančią sąvoką, apibūdinti šia sąvoka nusakomų reiškinių dinamiką Lietuvoje ir įvertinti, kaip jų mokslinis pažinimas veikia vaiko gerovę. Tyrimo tikslas – išanalizuoti pozityviosios socializacijos struktūrą ir apibūdinti optimalų šios struktūros modelį. Pirmame monografijos skyriuje socializacija aptariama kaip visuomeninis reiškinys, pateikiama pozityviosios socializacijos samprata, jos objektas, socialinis pedagoginis lygmuo, parodoma, jog socialinė pedagogika yra pozityviosios socializacijos teorija, tirianti vaiko gerovės strategiją ir taktiką. Antrame skyriuje aptariamos nepalankios socialinės aplinkos aukų socializacijos korekcijos galimybės, visuomenės komunikacijos priemonių įtaka negatyviajai socializacijai, nagrinėjamos deviantiškos elgsenos vaikų ir paauglių elgsenos koregavimo problemos, ieškoma prevencinės veiklos modelių, aptariama ankstyvosios prevencijos struktūra. Trečiame skyriuje šeima, bendruomenė, mokykla ir bažnyčia išskiriamos kaip svarbiausios pozityviosios socializacijos institucijos. Ketvirtas skyrius skirtas vieno iš aktualiausių individo socializacijos tikslų gilesnei analizei. Aptariamos šio tikslo realizavimo teorinės ištakos, jo šiuolaikinė samprata, apibūdinama šalyje sukaupta mokinių pilietiškumo ugdymo patirtis. Penktame skyriuje nagrinėjamas pozityviosios socializacijos modelis, pedagoginės pagalbos optimizavimo galimybės, taip pat analizuojami ypatumai ir specifika, ieškant optimalios komandinio darbo metodikos.Reikšminiai žodžiai: Pozityvi socializacija; Pozityvioji sociologija; Pozityviosios sociologijos modelis; Rizikos veiksniai ugdyme; Socialinis pedagogas; Sociologija; Vaiko socializacija; Positive model of social science; Positive socialisation; Risk factors in the social education; Social educator; Social pedagogue; Socialisation of children; Sociology; Sociology of positive.

ENThe monograph aims to consolidate positive socialisation as a concept of a new social reality, to define the dynamics of the phenomena covered by this concept in Lithuania and to evaluate the impact of their scientific cognition on child welfare. The goal of the research is to analyse the structure of positive socialisation and to define an optimal model of this structure. Chapter one of the monograph discusses socialisation as a social phenomenon, provides the conception of positive socialisation, its object and the social pedagogical level, and demonstrates that social pedagogy is a theory of positive socialisation exploring the child welfare strategy and tactics. Chapter two looks at possibilities for correcting the socialisation of victims of unfavourable social environment and the impact of means of social communication on negative socialisation, examines problems of modifying deviant behaviour in children and adolescents, searches for models of preventive activities and discusses the structure of early prevention. Chapter three singles out the family, the community, the school and the church as the key institutions of positive socialisation. Chapter four analyses in depth one of the individual’s most relevant goals of socialisation. This part discusses theoretical sources of the achievement of this goal and its contemporary conception, and describes the country’s experience of nurturing public spirit in schoolchildren. Chapter five examines the model of positive socialisation and possibilities for optimising pedagogical assistance, and also analyses peculiarities and specific features of optimal techniques for teamwork.

• Sociologija / Sociology
• Edukologija / Education