Antikinės retorikos pėdsakai Kristijono Donelaičio "Metuose"

LTAutorė straipsnyje siekia antikinės retorikos aspektu apžvelgti K. Donelaičio poemos „Metai“ veikėjų pasakytų kalbų tipus bei jų sandarą. Aptariamos antikinės retorikos teoretikų išskirtos trys kalbų rūšys, pagal jas nagrinėjamos K. Donelaičio poemos kalbos. Autorė teigia, kad visos K. Donelaičio poemos tarimosi kalbos yra sukurtos pagal antikinių retorikos žinovų patarimus. Jose vyrauja raginimų ir patarimų nuostata, nėra pasakojimų, nukrypimų, pateikiami vaizdingi ir įtikinami pavyzdžiai, retkarčiais įsiplieskia ginčai, kalbėtojai diskutuoja ir prieštarauja vieni kitiems, gausi kalbėtojų pateikiamų argumentų įvairovė. Dalis šių kalbų sakytojų duoda ūkiškus patarimus (ką kada dirbti, ką sėti, kaip pasirūpinti maisto ištekliais ir juos tau pyti, kaip atsargiai elgtis su ugnimi ir pan.), o kiti moko neprarasti tautinės savigarbos, negirtuokliauti, būti sąžiningiems, aiškina būrams jų gyvenimo prasmę ir vietą pasaulio sąrangoje. Apžvelgus visas „Metų“ veikėjų kalbas, daromos išvados, kad poemoje esti visos trys antikinės retorikos išskirtos kalbų rūšys, tačiau daugiausia yra epideiktinio tipo kalbų (apie dvidešimt), mažiausia - teisminių (dvi), taigi poemos veikėjai daugiausia dėsto mintis apie tai, kas gražu ir kas gėdinga. „Metų“ veikėjų kalbose viešpatauja esamasis laikas, nes apie tai, kas dora, gražu, gera, bjauru, nedora, svarstoma turint galvoje dabartį, o deliberatyvinių kalbų patarimai ir įtikinėjimai ką nors daryti ar nedaryti nukreipti į ateitį, teisminės kalbos atspindi praeityje įvykusius faktus.Reikšminiai žodžiai: Antika; Kalba; Kristijonas Donelaitis; Kristijonas Donelaitis, poema "Metai", antikinė retorika, epideiktinės arba proginės kalbos, deliberatyvinės arba tarimosi kalbos, teisminės kalbos; Literatūra; Poema; Retorika; Antiquity; Kristijonas Donelaitis; Kristijonas Donelaitis, the poem "Metai", Antique rhetoric, epideictic or ceremonial speech, deliberative or political speech, judical speech; Lithuanian literature; Oration; Poem; Rhetoric.

ENThe author of the article aims to survey the types and structure of speeches made by the characters in Kristijonas Donelaitis’ Metai ("The Seasons") from the perspective of ancient rhetoric. Three types of speech identified by ancient rhetoric theorists are discussed and used as a basis for analysis of the speeches in Donelaitis’ poem. The author maintains that all of the speeches made in the poem are created according to the advice of ancient rhetoric experts. In them, a position of urgings and advice prevail; they do not include narratives or digressions, and vivid and compelling examples are put forth. Disputes occasionally ignite, and the speakers have discussions and contradict each other; the variety of arguments they present is vast. Some of the personae give practical advice (what to do when, what to sow, how to provide for and economise food supplies, how to be careful with fire, etc.), while others teach the importance of retaining national pride, abstaining from drink, and being honest, and explain to boors the meaning of their life and their place in the global framework. After reviewing all of the speeches made in Metai​​, it is concluded that the poem includes all three types of speech identified by ancient rhetoric, but epideictic oratory is the most common (approx. 20 occurrences) and forensic rhetoric is the least (2), so the poem’s characters primarily relate thoughts about what is beautiful and what is shameful. In the poem’s rhetoric, the present tense predominates, since the question of what is virtuous, beautiful, good, disgraceful, or immoral is debated with the present in mind; advice and persuasions of deliberative rhetoric on what to do or not to do are directed to the future, and forensic rhetoric reflects facts that occurred in the past.