Mėginimas 1919 m. pavasarį atsiimti iš bolševikų Vilnių

LTStraipsnyje pristatoma Lietuvos civilinės ir karinės vadovybės 1919 m. pavasarį vykdyta karinė operacija, kurios metu mėginta išvaduoti iš bolševikų užimtą Vilnių. Straipsnyje autorius remiasi turima archyvine medžiaga, vyriausybiniais dokumentais ir kitais šaltiniais. Autoriaus teigimu, 1919 m. vasario – kovo mėnesiais tik besikurianti Lietuvos kariuomenė sugebėjo sustabdyti bolševikų veržimąsi į krašto gilumą ir net atliko ekspedicinius puldinėjimus. Buvo išsiaiškinta, kad nors ir geriau ginkluotos bei gausesnės bolševikų pajėgos gali būti nugalimos, paaiškėjo, kad bolševikų užimtose teritorijose yra netvarka, todėl Lietuvos civilinė valdžia neliko abejinga tokiai padėčiai. Buvo sumanyta pabandyti atsiimti Vilnių. Pastebima, kad Lietuvos kariuomenė buvo skubiai stiprinama, reguliariai mokomi kariai, sėkmingai tobulėjo visa kariuomenės organizacija. Buvo nutarta pulti bolševikus ir atgauti Vilnių. Vienas svarbesnių strateginių momentų buvo suskaldyti bolševikų pulkus, kad jie negalėtų vykdyti Vilniaus užėmimo. Tik kovų veiksmai tarp abiejų Lietuvos rinktinių nebuvo suderinti ir priešas buvo puolamas skirtingu metu. Savo kovinių veiksmų nesuderino tarpusavyje Dešiniosios ir Kairiosios rinktinių vadai. Vykdant puolimą neįvertinti savo ir priešo pajėgumai, bei galimybės esamų pozicijų atžvilgiu. Pranašumui įgauti nebuvo ieškota silpnesnių priešo pozicijos vietų. Rinktinių veiksmus silpnino techninių ir ryšio priemonių neturėjimas. Nors kautynės nebuvo sėkmingos, bet pavyko sužlugdyti priešo ketinimus užimti Lietuvą.Reikšminiai žodžiai: 1919; Bolševikai; Karas su bolševikais; Kova; Lietuvos Nepriklausomybės karas; Lietuvos kariuomenė; Vilnius; 1919; Bolsheviks; Lithuania; Lithuanian Independence war; Lithuanian troops; Struggle; Vilnius; War against the Bolsheviks.

ENThe paper presents the military operation carried out by the Lithuanian civil and military leadership in the spring of 1919, attempting to liberate Vilnius occupied by Bolsheviks. The author of the paper refers to available archival material, government documents and other sources. According to the author, in February–March 1919 the forming Lithuanian army managed to prevent Bolsheviks from going deeper into the country and even performed expeditious attacks. Although they ascertained that better-armed and more numerous Bolshevik forces could be defeated, it turned out that there was disarray in the territories occupied by Bolsheviks, thus the Lithuanian civil government did not ignore this situation. They decided to take Vilnius back. The Lithuanian army was rapidly reinforced, soldiers were regularly trained, and the entire army organisation successfully improved. A decision was made to attack Bolsheviks and regain Vilnius. One of the more important strategic moments was to divide Bolshevik regiments preventing them from realising the plan of Vilnius occupation. However, the military actions between the two Lithuanian detachments were not coordinated and the enemy was attacked at a different time. The commanders of the Right and Left Detachments failed to coordinate military operations. During the attack they underestimated their own and their enemy’s capacities and possibilities with regard to available positions. They failed to search for weaker points of the enemy’s position in order to gain an advantage. The actions of the detachments were also aggravated by unavailability of technical and communication means. Although the fight was not successful, the enemy’s intentions to occupy Lithuania were foiled.