Lietuviškieji XX a. reprezentacinės architektūros variantai

LTVienas iš integralumo požymių, leidžiančių iš viso Lietuvos architektūros srauto išskirti raiškią struktūrinę kūrinių grupę, yra reprezentatyvumas. Pastaraisiais dešimtmečiais menotyra vengė reprezentatyvumo kategoriją taikyti kaip klasifikacinį požymį arba jis vertintas vien negatyviai, inertiškai vadovaujantis modernistinėmis idėjomis. Šiame straipsnyje mėginama reabilituoti ir aktualizuoti pačią reprezentatyvumo sąvoką, atskleidžiamos pagrindinės reprezentatyviosios Lietuvos XX a. architektūros formas ir aptariami konkretūs kūriniai. Išskirtiniai pastatai, reikšmingi jų ansambliai ir urbanistiniai kompleksai išreiškia platų moralinių vertybių spektrą, demonstruoja šios architektūros užsakovų realią arba menamą šlovę, galią, išmintį ir sugebėjimus. Nuo seno svarbiausiems reprezentaciniams architektūros objektams priskiriamos reikšmingiausių valstybės institucijų, politinių, ekonominių, kultūrinių lyderių būstinės, religiniais ar ideologiniais tikslais sukurti pastatai, įvykius ar asmenybes įamžinantys statiniai. XX a. antroje pusėje plačiai paplito architektūros kūriniai, atliekantys reprezentatyvaus meno vaidmenį. Analizuojant įvairius reprezentatyvios architektūros pavyzdžius, galima išskirti kelias charakteringiausias jų meninės išraiškos savybes: erdvinės apimtinės kompozicijos schemiškumą, dominavimą kontekste, efektingumą, monumentalumą, ritmo akcentavimą, formų metaforinį/simbolinį ženkliškumą. XX a. Lietuvos architektūroje reprezentatyvumo fenomenas nebuvo ir negalėjo būti ignoruojamas. Bene visi reprezentacinės architektūros tipai, kurie reiškėsi kaip pasaulinės praktikos dalis, turi atitikmenis Lietuvos architektūroje.Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinė Lietuvos architektūra; Modernizmas architektūroje; Reprezentacinė architektūra; Tarpukario Lietuvos architektūra; Sovietinė Lietuvos architektūra; Visuomeniniai pastatai; Modern Lithuanian architecture; Architecture of Modernism; Soviet architecture; Public buildings.

ENOne of the marks of integrity that allows distinguishing an articulate group of structural works within the overall flow of Lithuanian architecture, is representativeness. In the recent decades, art studies were either reluctant to apply the category of representativeness as a classifying feature or gave it only negative evaluations, guided by inertia of modernistic ideas. In this article, authors attempt to rehabilitate and restore to relevance the concept of representativeness, present the main forms of Lithuanian representational architecture of XX c., and discuss specific works. Exclusive building, their significant ensembles, and urbanity complexes express a wide range of moral values, demonstrate actual and fictional glory, power, wisdom, and skills of people commissioning such architecture. Traditionally, the most important objects of representational architecture comprise the most important national institutions, headquarters of political, economic, and cultural leaders, buildings created for religious or ideological purposes, constructions commemorating events or personalities. The second half of XX c. saw the proliferation of architectural pieces performing the role of representational art. By analyzing various examples of representative architecture, one can distinguish a number of most typical artistic qualities they posses: a schematic nature of spatial, voluminous composition, predominance over the context, effectiveness, monumentalism, emphasis on a rhythm, symbolic/metaphorical significance of forms. In Lithuanian architecture of XX c., the phenomenon of representativeness was not and could not be ignored.