Istoriografijos ir literatūros paralelės : manieringosios iškalbos topai Simono Daukanto veikale "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių"
- Parallels between historiography and literature: mannered oratory topos in Simonas Daukantas’ work Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių
- Parallels of historiography and literature: the tops of the prim eloquence in Simonas Daukantas writing "Works of Old Lithuanians and Žemaičiai"
LTStraipsnyje, atsižvelgiant į Ernsto Roberto Curtius’aus topo sampratą, analizuojami manieringosios iškalbos topai Simono Daukanto istorijoje Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių. Straipsnyje pateikiama topų tyrimų apžvalga bei Curtius’aus topo samprata. Analizei pasirinkta pirmoji Daukanto istorija, kuri dar labai įtakota tradicinės istoriografijos ir klasikinės literatūros. Nagrinėjant tradicinių topų naudojimą, aptariamos priežastys, dėl kurių retorikos elementai figūravo XIX a. tekstuose, analizuojamos jų modifikacijos, topų požymių kaita. Manoma, kad Daukantas naudojo palyginti daug manieringosios iškalbos topų, nes nuolankumo, apsidraudimo, darbo naujumo suvokimo ir kt. topai leido panaudoti daugiau autorinio noriu, o ne privalau. Daukanto pasirinktas rašymo būdas derinti tradiciją su novacijomis, leido gausiau pritraukti išsimokslinusių skaitytojų, kurie rasdami įprastus teksto kūrimo elementus, būtų kartu priėmę ir autoriaus pateiktas inovacijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antikiniai topai; Manieringosios iškalbos topai; Lietuvos istorija.
ENTaking into consideration the concept of topos developed by Ernst Robert Curtius, this article examines mannered oratory topos in Simonas Daukantas’ work Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių. The article presents an overview of topos analyses and the concept of topos developed by E. R. Curtius. The first history of S. Daukantas largely influenced by traditional historiography and classical literature was selected for analysis. While analyzing the usage of traditional topos, several reasons determining appearance of rhetoric elements in texts of the 19th century are discussed, their modifications and variation of topos features are investigated. S. Daukantas is considered to use quite a lot of mannered oratory topos since topos of obedience, protection, work newness perception, etc. allowed the author to use more want rather than must. S. Daukantas chose such a method of writing that combined traditions and innovations. This method allowed him to attract more educated readers who while finding usual text creation elements could also accept innovations provided by the author.
