Lytiškumas kalboje ir šnekoje

LTStraipsnyje, remiantis dėmesį į lytiškumo reiškinius kalboje atkreipusių feminizmo teoretikų įžvalgomis, tiriami lyčių atspindžiai kalbose ir šnekoje. Feministinės lingvistikos darbuose tiriami lyčių skirtumai ir panašumai šnekos aktuose bei neverbalinėje komunikacijoje, kalbos, kaip struktūros, seksizmas, galimybės keistis kalbos vartosenai lyčių požiūriu. Tiek kalbų struktūros, tiek jų vartojimo tendencijos rodo, kad esama skirtumų apibūdinant skirtingų lyčių asmenis. Vyriškumas neretai laikomas vienu iš žmogaus bruožų, todėl sąvokos vyras ir „žmogus“ vartojamos sinonimiškai. Tradiciškai vyriški bruožai laikomi teigiamais, moteriški – neigiamais. Asmenų įvardijimai pagal profesiją rodo, kad moterų pavadinimams vartojamos arba apibendrintos vyriškosios giminės formos, arba jų vediniai. Dvikalbiuose ir daugiakalbiuose mokomuosiuose žodynuose moteriškosios giminės formos dažnai pateikiamos tame pačiame lizde greta vyriškosios giminės formų, o kartais ir visai nenurodomos. Tik kai kuriuose žodynuose moteriškosios giminės formos iškeliamos į atskirą lizdą. Skiriasi vyrų ir moterų kalbėjimo būdai. Vieni jų nulemti fiziologinių ypatybių, kitus lėmė vaidmenys visuomenėje. Vyrai į dominuojamąjį vaidmenį visuomenėje žvelgia kaip į savaime suprantamą duotybę, todėl neretai menkai kreipia dėmesį į elementarias bendravimo taisykles. Todėl jų kalba įvardijama kaip šiurkšti, nemandagi, nutolusi nuo bendrinės kalbos reikalavimų. Moterys, siekdamos įsitvirtinti visuomenės gyvenime nemaža dėmesio skiria kalbėsenai. Todėl jų kalba vadinama švelnesne, mandagesne, artimesne bendrinei kalbai.Reikšminiai žodžiai: Asmenų įvardijimus pagal profesiją; Kalba; Lingvistinis seksizmas; Lytis; Lytis įvardijantys žodžiai; Vyrų ir moterų skirtybės; Šneka; Differences of male and female conversations; Gender; Language; Linguistic sexism; Names of professions; Speech; The Lithuanian language.

ENWe may affirm that both language structures and the tendencies of their use demonstrate existing differences in describing persons of different sexes. Manliness is considered as one of man's features, therefore the concepts "man" and "person" are used synonymously. By tradition male features are considered to be positive and female ones - negative (it is reflected in the use of certain words and in folklore examples). Personal names according to professions show that for women's names are used either generalized masculine forms or the derivatives compiled from masculine forms are used. Bilingual and multilingual dictionaries treat it in different ways. Their compilers often present feminine forms in the same dictionary article next to masculine forms. Sometimes feminine forms are not presented at all, therefore it is not clear for the reader how should women's professions be called in a particular culture. Only in some dictionaries feminine forms are presented in a separate dictionary article. Women's and men's manners of speaking are different. Some of them are determined by physiological peculiarities (voice timber, pitch), others are determined by the roles in society. One should note that men consider their predominating role in society as a thing without saying, therefore they pay little attention to elementary communication rules. Therefore their speech is called to be rude, impolite and far from general language regulations. Women striving to become stronger in social life among other things pay more attention to the manner of speaking. That is why their speech is called to be milder, more polite and closer to general language. [text from author]