Laiko struktūros Broniaus Radzevičiaus romane "Priešaušrio vieškeliai"

LTStraipsnio objektas yra Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“ (I dalis – 1979, II dalis – 1985), kuris turbūt kaip joks kitas lietuvių romanas atspindi esminį šiam žanrui ekspansyvumą kitų, nebūtinai literatūrinių žanrų sąskaita, atskleidžia paradoksaliai laisvą, arba plastišką, diskursą. Nustatinėjant reikšmingus įvykių chronologijos pažeidimus, derėtų išlaikyti tam tikrą saiką ir pripažinti, kad Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ atveju tai ne visada galima padaryti, nes esama laiko požiūriu neapibrėžtų diagetinių segmentų. Per didelis uolumas grėstų svetimos, klasikiniam romanui būdingos tvarkos primetimu moderniajam, pasakojimo unikalumo ir jo teisės į achronologiją nepaisymu. Aptariant pasakojimo laiką kaip įvykių chronologinę seką papasakotoje istorijoje ir jų pateikimo tvarką pasakojime akcentuojami tik bendrieji šios naratyvinės tvarkos principai, atskleidę didelius nesutapimus tarp to, kas papasakota, ir to, kaip papasakota. Chronologija čia neišvengiamai numato anachroniją (analepses ir prolepses) ir net achroniją, o chronologijos nepaisymas motyvuojamas įvairiomis silepsėmis. Juo labiau jų nepaisoma, juo labiau prireikia netemporalios motyvacijos, moderniam romanui būdingos poetinės pasakojimo logikos. Laikinių pasakymo ir sakymo struktūrų netapatumas gali būti paaiškintas ne tik bet kokiam pasakojimui būdingais dėsningumais, bet ir savita pasakotojo koncepcija, bendra vertybine romano orientacija. Laiko drama Broniaus Radzevičiaus romane gali būti suvokta kaip naracijos išlaisvinimo iš istorijos varžtų drama.Reikšminiai žodžiai: Bronius Radzevičius; Gerard'o Genette naratologija; Klasikinis romanas; Laikas; Literatūra; Lietuvių romanas; Modernusis romanas; Romanas; Struktūra; Bronius Radzevičius; Classic novel; Lithuanian literature; Lithuanian novel; Modern novel; Narratology of Gerard Genette; Novel; Structure; Time.

ENThe object of the article is Bronius Radzevičius' novel "Priešaušrio vieškeliai (1st part in 1979, 2nd part in 1985) [Dawn Highways], which probably better than any other Lithuanian novel reflects the expansiveness crucial to the genre in question at the expense of other not necessarily literary genres, reveals paradoxically free or plastic discourse. Determining important violations in the chronology of events, certain moderation should be preserved and it must be admitted that in case of Radzevičius' novel "Priešaušrio vieškeliai", it is not always possible to achieve, as there are diegetic segments undefined in terms of time. Excessive diligence would threaten imposing alien order characteristic to the classical novel on to the modern novel, disregard of uniqueness of the narration and its right to non-chronological order. When discussing the time of narration as the chronological sequence of events in the narrated story and the order of their presentation in the story, only general principles of this narrative order are highlighted, which revealed huge discrepancies between what was narrated and how it was narrated. Chronology inevitably envisages anachrony (analepses and prolepses) and even achrony, while disregard of chronology is motivated by various syllepses. The more they are disregarded, the more non-temporally motivation, poetic logic of narration characteristic to the contemporary novel are needed. Discrepancy between temporary narrating and telling structures can be explained not only by regularities characteristic to any story, but also by peculiar concept of the narrator, general value orientation of the novel. Time drama in Bronius Radzevičius' novel can be perceived as the drama of liberation of narration from the history restrictions.