Neeksponuojama tradicija šeštojo-devintojo dešimtmečių lietuvių literatūros moksle

LTStraipsnyje analizuojama, kokiu būdu šeštojo–devintojo dešimtmečio Lietuvoje, socialistinio realizmo diktatūros metais, cirkuliavo literatūrinės hermeneutikos idėjos; taip pat tiriama viena pas mus mažai eksponuota, bet vartota literatūrologinė tradicija – imanentinės kūrinio analizės mokykla. Lietuvoje literatūrologija bene vienintelė taip nuosekliai susisiejo su Heideggerio-Staigerio-Gadamerio pozicijomis. Kadangi ir Heideggeris, ir jo nuoseklus mokinys Staigeris literatūrologinėje praktikoje vartojo romantizmo klasikos pavyzdžius, reikalingus kai kurioms romantinėms metodo koncepcijoms, tai ir pats metodo vartojimas orientavosi link romantinių kūrinių. Dėmesys romantinei kūrybai turi atitinkamą paralelę su mūsų nuolat atgyjančiu dėmesiu romantiniams kūriniams (V. Zaborskaitės dėmesys preromantizmui, romantizmui, V. Kubiliaus darbai apie romantizmo tradiciją lietuvių literatūroje, V. Daujotytės atida romantinio tipo kūrybai ir kūrėjams, romantizmo meno filosofijai, D. Saukos iš esmės svarstoma romantinio ir modernaus žmogaus, kūrėjo, genijaus paskirtis). Manytina, kad XX amžiaus literatūrinės hermeneutikos pakraipa – imanentinė kūrinio analizė – glaudžiausiai siejo turinio ir formos dalykus, apsaugojo lietuvių literatūrologiją nuo beasmenio santykio su literatūra, leido išlaikyti dėmesį žmogaus dvasiai, asmeniškam ir fenomenologiniam santykiui. Pagaliau galima kelti mintį, kad fenomenologinis žiūrėjimas yra jau gana ryški mūsų literatūros mokslo tradicija, išaugusi daugiausia iš Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros mokslininkų nuoseklios laikysenos.Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Fenomenologinė estetika; Imanentinė analizė; Imanentinė kritika; Interpretacijos menas; Literatūra; Literatūrinė hermeneutika; Literatūros mokslas; Immanent analysis; Immanent critique; Interpretations of art; Literary hermeneutics; Literary scholarship; Lithuanian literature; Phenomenological aesthetics; Phenomenology.

ENThe article analyses in which ways ideas of literary hermeneutics could circulate in Lithuania in the fiftieths-eightieths, the years of the socialist realism dictatorship; it also studies a literaturology tradition, which has been little exposed here but was used, – the school of immanent creative work analysis. The Lithuanian literaturology probably was the only one to become associated with the positions of Staiger-Heidegger-Gadamer so consistently. Since both Heidegger and his consistent follower Staiger, in their literaturological practice, used examples of romantic classics required for certain concepts of the romantic method, the method itself is also oriented toward romantic works. Focusing on romantic works has a corresponding parallel with our constantly reviving attention to romantic works (Vada Zaborskaitė’s attention to pre-romanticism, romanticism; Vytautas Kubilius’ works of romantic tradition in Lithuanian literature; Viktorija Daujotytė’s attention to romantic-type works and creators and romantic philosophy of art; Donatas Sauka’s essential consideration of the mission of the romantic and modern man, creator, and genius). It is assumed that the literary hermeneutics dimension of the twentieth century – immanent creative work analysis – closely associated the subjects of content and form, protected the Lithuanian literaturology against the impersonal relationship with literature, and allowed maintaining attention to the human spirit, personal and phenomenological relation. Finally, it is possible to suggest an idea that phenomenological contemplation is already quite a prominent tradition of our literary science that grew mainly from the coherent attitude of the researchers working at the Department of Lithuanian Literature of Vilnius University.