Tekstas, autorius ir tradicija lituanistikos verčių hierarchijoje : tekstologinis žvilgsnis

LTStraipsnyje svarstoma, kiek svarbos teikta tekstui, autoriui ir tradicijai pastarąjį dešimtmetį rengiant lietuvių rašytojų „Raštus“. Ši, iš pirmo žvilgsnio, siaura sritis, mūsų galva, yra pakankamai reprezentatyvi. Ir ne tik todėl, kad tekstologija nuo antikos laikų yra filologija „par excellence“ ar todėl, kad prie klasikų redagavimo bent redaktorių kolegijos nario teisėmis pirštą prikišo dauguma žinomų lietuvių literatūros tyrinėtojų. Rimtieji, etapiniai klasikų veikalų leidimai randasi ir funkcionuoja kaip tam tikro pakankamai plataus mokslinio ir kultūrinio humanitarų bendruomenės sutarimo rezultatas. „Raštai“, konfrontuojantys su vyraujančiomis pažiūromis, vargiai galėtų būti rengiami gana uždaroje lituanistinių institucijų terpėje, o pasirodę – būtų pasmerkti ar bent ignoruojami kaip kultūros pamatus ardanti erezija. Straipsniu parodoma, kaip vis dėlto skirtingai lituanistai supranta autentiškumą, kuris, visuotiniu ir „Raštuose“ nuosekliai deklaruotu įsitikinimu, turi būti mokslinių publikacijų pagrindas. Šių dienų Vakarų tekstologai jau be didesnės graužaties pripažįsta savo veiklos objektyvumą esant iliuziniu – net filologiniai leidimai nėra laisvi jų pasirodymo laiko ir vietos sąlygų atžvilgiu. Diskretiškas šuolis nuo tekstologinio knyburiavimo prie teorinių apibendrinimų reikalautų kur kas gausesnės medžiagos, tačiau gal nebus pernelyg neatsargu pasakyti, jog tekstas šiuo metu nėra lituanistikos verčių vertė, soste sėdi jo didenybė autorius, o iš tiesų šalį valdo pilkasis kardinolas – menkai tereflektuojama tradicija.Reikšminiai žodžiai: Autoriaus intencija; Autorius; Autoriškumas; Bibliografiniai motyvai; Dokumentiškumas; Estetinė vertė; Leidyba; Lietuvių rašytojų raštai; Sociologiniai motyvai; Tekstas; Teksto kritika; Tradicija; Aesthetic value; Author; Author's intention; Authority; Bibliographic motives; Documentary; Editing; Lithuanian writers writings; Sociological reasoning; Text; Textual criticism; Tradition.

ENThe research is based upon the implication that priorities, emerging in the practice of the national textual criticism, reflect the common system of Lithuanian values. 41 volumes of critical material about ten Lithuanian writers (published during 1990-2000) were used for the analysis. Their editors declare the importance of authenticity, but their understanding of authenticity is different and even controversial. In comparison with the corpus of work and editorial comments, it is evident that in most cases the principle of documentation and textuality was not considered a priority. In at least five volumes, there is evidence of inconsistent editing and eclectic version formation. The author's intentions in general are treated with more respect (with the exception of six volumes), but still the main role is played by the publishing tradition without reflecting on its influence or conceptualising it. [text from author]