Dialogo raida lietuvių dramaturgijoje

LTLiteratūros žanro – dramos – tekstas kuriamas iš įvairiai modifikuojamų dialogo formų. Dramos sąvoka reiškia veiksmą, o kalba – ir draminiai dialogai, ir monologai – yra veiksmo, t. y. personažo santykio su kitu (kitais) išraiškos priemonė. Draminio veiksmo ir dialogo sąvokas sieja galimybė perteikti ne tik išorinį, regimą santykį su kitu, bet ir vidinę personažo patirtį, jo savivokos procesą. Šiame straipsnyje apžvelgiami lietuvių dramaturgijoje išryškėjantys esmingesni draminio dialogo sampratos ir išraiškos kaitos momentai. Analizuojamai vieno tipo dialogai – tai dialogai, kuriems dirvą paruošia siužetas, tačiau kulminaciniai jų taškai – dialogų viršūnės – iškyla virš siužeto į abstrakčią grynojo žmogaus santykio su žmogumi sferą. Pačia bendriausia prasme dialogo raida lietuvių dramaturgijoje vyksta nuo dominuojančio kalbėjimo – vidinio dialogo, kuriame personažai siekia suvokti ir išsakyti svarbiausias egzistencines tiesas (nesugebėjimas save išreikšti žodžiais tampa kančios ar net tragiško likimo priežastimi), iki dialogų, kurių baigtį lemia ne žodis, o nebylus veiksmas, poelgis, iškalbingesnis už žodį; nuo dialogo vengimo, atsisakymo kalbėtis, iki dviejų personažų komunikacijos užuomazgų. Apibendrinant dialogo raidą lietuvių dramaturgijoje tenka konstatuoti, kad pagrindinė tendencija, siejanti skirtingų laikotarpių dramaturgų kūrybą, yra vidinio dialogo išraiška, pasitelkus personažų figūras, įkūnijančias personifikuotas idėjas, nuostatas, siekius, tačiau dramose trūksta individualizuotų lygiaverčių savo vidinį konfliktą išgyvenančių herojaus antagonistų.Reikšminiai žodžiai: Dialogas; Drama; Herojus antagonistas; Konfliktas; Lietuvių dramaturgija; Personažo savivoka; Vidinis dialogas; An inner dialogue; Character's self-concept; Dialogue; Drama; Konflict; Lithuanian dramaturgja; Protagonist-antagonist.

ENText of a literary genre of drama is constructed from diverse modification of dialogue forms. The term drama means action, while language, both drama dialogues and monologues, is the means of expression of action, i.e. character's relation with the other (others). The terms of drama action and dialogue are linked by the possibility to convey not only external, visible relation with the other but also internal experience of a character, his self-perception process. This article reviews the major moments in dynamics of the drama dialogue concept and expression in the Lithuanian dramaturgy. One type of dialogues is analysed, i.e. dialogues, way for which is paved by the character, while its culmination - peak moments of dialogues - rises above the plot into the abstract sphere of pure relation between human beings. In the broadest sense, the dialogues in the Lithuanian dramaturgy vary from predominant speaking - internal dialogue, through which characters try to understand and speak out the crucial existential truths (inability to express oneself in words causes sufferings or even tragic fate) to dialogues, end of which is determined not by word but rather by silent action, act which tells more than a word; from dialogue avoidance, refusal to speak to the formation of communication between two characters. Summarising dialogue development in the Lithuanian dramaturgy, it must be stated that the central trend linking creation of playwrights of different periods is the internal dialogue expression, by employing characters to embody personified ideas, attitudes, aspirations, but dramas lack individualised equal antagonists of the hero who would be suffering from internal conflict.