Pastabos apie tarpdisciplinines literatūros studijas Lietuvoje

LTStraipsnyje išskiriami du nagrinėjamos problemos aspektai. Vienas aspektas: tarpdiscipliniškumas ir jo apraiškos literatūrologų lituanistų darbuose. Pažymėtina, kad lietuvių literatūrologų, ypač literatūros istorikų, darbai yra labiausiai tarpdiscipliniški, palyginti su visais kitais humanitariniais mokslais. Be to, lituanistinė literatūrologinė tradicija stebėtinai lengvai integruoja, adaptuoja ir net kanonizuoja ne literatūrologų pasiūlomus literatūros proceso modelius ir klasifikacijas, vėliau nė nemėgindama literatūrologiškai iš esmės jų revizuoti. Kitas aspektas: tyrinėjimai, kuriuose lietuvių literatūros (tam tikrų kūrinių, paskirų rašytojų kūrybos, literatūrinio proceso) analizė atliekama ne literatūrologų, o kitų disciplinų atstovų, remiantis tų disciplinų priemonėmis ir metodais (pvz., kalbotyros, sociologijos, istorijos, filosofijos, teatrologijos ir pan.). Kalbant apie antrąjį aspektą, galima išskirti bent tris ryškiausiu būdus, kuriais yra rašomi ne literatūrologų darbai apie lietuvių literatūrą. Pirmasis: literatūra, literatūros kūrinys kaip taikomoji bandymų erdvė kokioms nors naujesnėms, Lietuvoje iki tol netaikytoms teorijoms patikrinti ir iliustruoti; antrasis: literatūra, literatūros kūrinys kaip optimaliausias kažkokio objekto išraiška; ir trečiais: literatūra kaip specifinė meno sritis. Ir vienas, ir antras aspektai yra gana problemiški, skatinantys nagrinėti esminį lituanistinės literatūrologijos ribų apibrėžtumą ar neapibrėžtumą, jos savirefleksijos ir savidisciplinos klausimą.Reikšminiai žodžiai: Analizės metodas; Literatūra; Literatūrologija; Metodas; Tarpdisciplininiai ryšiai; Tarpdiscipliniškumas; Interdisciplinarity; Literature; Method; Method of analysis; Science about literature.

ENThe article focuses on two aspects of the analysed problem. The first one is interdisciplinary attitude and expressions thereof in works by literature and Lithuanian language scientists. It should be noted that works of Lithuanian literature scientists, especially historians of Lithuanian literature, are most interdisciplinary, if compared with other humanitarian sciences. In addition, Lithuanian literature science tradition easily integrates, adapts and even canonises literature process models and classifications offered by scientists of other fields of science without even trying to revise them from the point of view of the science of literature. The other aspect involves research, where the analysis of Lithuanian literature is preformed not by literature scientists, but by representatives of other disciplines based on means and methods of their disciplines (for example, linguistics, sociology, history, philosophy, etc.). As far as the first aspect is concerned, at least three prominent ways of non-literature scientists’ writing of works on Lithuanian literature can be defined. The first: use of literature or a literary work as a field to verify or illustrate the application of new theories previously unknown in Lithuania. The second: the use of literature or a work of literature as the optimum expression of a certain object. The third: literature as a specific field of art. The first two aspects are rather problematic. They encourage analysing the key explicitness or non-explicitness of the border of the Lithuanian literature science, its self-reflection and self-discipline.