LTStraipsnyje siekiama aptarti ciniškąjį dabartinės mūsų galvosenos dėmenį. Išnagrinėjęs antikos kinikų filosofiją ir gyvenseną, autorius išskiria du svarbiausios bruožus: redukcinę žmogaus prigimties sampratą, aukštybės matmens nužeminimą ar desublimaciją ir drastišką bei šokiruojantį žodį ir veiksmą, išviešinantį tai, kas paprastai slepiama, ir radikaliai pakeičiantį paties veikiančiojo egzistenciją, užtikrinantį jo atlikėjui ypatingą siekiamą padėtį žmonių bendrijoje: savumą ir kartu svetimumą jai, buvimą joje ir kartu už jos. Autorius teigia, kad po antikos kinizmo kaip apibrėžtos filosofinės krypties nebeliko. Vis dėlto cinizmas aptinkamas kone visur ir visada, kaip spontaniškai atgimstanti (anti)kultūrinė praktika ir kasdienio galvojimo komponentas. Bene dažniausiai cinizmas dabar praktikuojamas kaip lokali, vienus ar kitus konkrečius visuomenės ir kultūros reiškinius demaskuojanti, nužeminanti, bet jais ir apsiribojanti, savo dėmesio lauko nebeplečianti ir savo minties eigos nebetęsianti kritika. Teigiama, kad ciniškas žvilgsnis neaptinka jokios gelmės, nieko, kas būtų verta dėmesio. Konstatuojama, kad įžvelgdamas reiškinio fiziologiją, cinikas nemato reiškinio esmės. Nagrinėdamas kokį nors reiškinį, demaskacinis mąstymas kreipia dėmesį į tai, kas slypi už jo, labai dažnai nepastebėdamas ir nesuvokdamas, kas tai per reiškinys. Autoriaus manymu, konstruktyvi alternatyva cinizmui būtų toks veikimas, kuris keistų pačią tikrovę, kurtų pozityvią alternatyvą socialinėje ir kultūrinėje plotmėje.Reikšminiai žodžiai: Atsakomybė; Cinizmas; Diogenas Sinopietis; Galvosena; Gėda; Ideologija; Kultūra; Kynikos; Praktinė filosofija; Principai; Visuomenė; Culture; Cynicism; Diogenes of Sinope; Ideology; Kynikos; Mentality; Practical philosophy; Principles; Responsibility; Shame; Society.
ENThe paper attempts to discuss the cynical element of our present mentality. Having analysed the philosophy and mentality of the Ancient Cynics, the author points out two key features: the reductive concept of human nature, lowering of the dimension of height, or desublimation, and a drastic and shocking word and action that make public everything that is usually concealed, and radically changing the existence of the actor ensuring a special aimed position in the human community: belonging and being alien to it, being within and outside it. The author states that after the Ancient period cynicism disappeared as a defined philosophical trend. However, cynicism exists almost everywhere and anytime as a spontaneously reviving (anti)cultural practice and the component of everyday thinking. Cynicism is currently mainly practiced as local criticism aimed at disclosing some specific social or cultural phenomena, making them humble but also limiting to them, not expanding its focus and not developing the course of its thought. The cynical look is said not to detect any deepness, anything that is worth paying attention. The author states that when seeing the physiology of the phenomenon a cynic overlooks the essence. When examining any phenomenon, a disclosing thinking notes what lies beyond it and often does not notice or understand the nature of the phenomenon. According to the author, a constructive alternative to cynicism could be such acting that changes reality and creates a positive alternative on the social and cultural plane.