Lietuvos filosofijos topografinis žemėlapis

LTŠiame straipsnyje svarstoma šiuolaikinė filosofijos padėtis Lietuvoje ir filosofijos būties sąlygos krizės situacijoje. Straipsnyje aptariami posovietiniu laikotarpiu parašyti tekstai apie filosofijos situaciją Lietuvoje (A. Šliogerio, A. Mickūno, A. Sverdiolo, T. Sodeikos, A. Jokūbaičio, K. Stoškaus, L. Donskio, G. Mažeikio, N. Putinaitės), kurie kreipė dėmesį į skirtingus šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo aspektus. Šiuos skirtingus tekstus straipsnio autorius sujungia į dvi problemines grupes, kurios abi save kildina iš krizės situacijos, tiesa, interpretuojamos skirtingu būdu. Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgiamos šios dvi pozicijos ir jų argumentai. Nurodoma, kokį Lietuvos filosofijos topografinį žemėlapį jos numato. Antroje straipsnio dalyje bandoma topografiškai aprašyti Lietuvos filosofijos diskursą, akcentuojant „topos“ (vietoves), kuriuose atsiduria įžengiantys į Lietuvos filosofijos erdves. Tiek, kiek Lietuvos filosofija ignoruoja singuliarumo riziką, tiek išgyvenama, jog mūsų filosofija pasmerkta kartoti tai, kas jau apmąstyta ir aprašyta. Tačiau šiuo požiūriu Lietuvos filosofija niekuo nesiskiria nuo užsienio filosofijų, taip pat konstatuojančių išsekimą ir naujų minčių krizę. Ir Lietuvoje, ir už jos ribų susiduriama su singuliarumo rizikos, verčiančios vis iš naujo pereiti neva seniai pažįstamas minties teritorijas, būtinybe. Taigi singuliarumo rizikos aspektu prasminga kalbėti ne tiek apie filosofavimo sąlygas Lietuvoje, kiek apie šiandieninę filosofijos situaciją.Reikšminiai žodžiai: Aporijos; Filosofija; Jokūbaitis, Donskis; Krizės; Lietuvos filosofija; Putinaitė; Rizika; Sodeika; Stoškus; Strategija ir taktika; Šliogeris; Aporias; Crisis; Donskis; Jokūbaitis; Lithuanian philosophy; Philosophy; Putinaitė; Risk; Sodeika; Stoškus; Strategy and tactics; Šliogeris.

ENThe paper considers the present situation of philosophy in Lithuania and the conditions of the being of philosophy in a crisis situation. The paper discusses the texts, written in the post-Soviet period, about the situation of philosophy in Lithuania (by A. Šliogeris, A. Mickūnas, A. Sverdiolas, T. Sodeika, A. Jokūbaitis, K. Stoškus, L. Donskis, G. Mažeikis, N. Putinaitė), which focused on the different aspects of contemporary cultural life. The author of the paper combines these different texts to two problem groups that both arose from the crisis situation yet are interpreted differently. The first part of the paper overviews these two positions and their arguments. It indicates what topographical map of Lithuania’s philosophy they envisage. The second part of the paper attempts to topographically describe the Lithuanian philosophical discourse, pointing out the “topos” (localities) that are stepped over by those who enter the Lithuanian philosophy space. To the extent that Lithuanian philosophy ignores the risk of singularity there is a feeling that our philosophy is doomed to repeat what has been already contemplated and described. However, in this respect Lithuanian philosophy does not differ from foreign philosophies that also state exhaustion and the crisis of new thoughts. The necessity of the risk of singularity, which makes crossing the supposedly well known thought territories anew, is present both within and outside Lithuania. Thus, from the aspect of the risk of singularity, it is meaningful to touch upon the current situation of philosophy, rather than the philosophy conditions in Lithuania.