Žemaičių ir kuršių ginkluotė bei kovos būdai XIII a. viduryje - Durbės mūšio laikotarpiu

LTŽemaičių, kuršių, prūsų ir žemgalių žemės XIII a. buvo siaubiamos nuolatinių karų. Tai buvo gynybiniai ar puolamieji karai, dėl kurių šiose teritorijose ilgam buvo sutrikdyta natūrali visuomenės, ekonomikos ir kultūros raida. Saulės, Sembos, Durbės, Karusės, Aizkrauklės, Turaidos, Klaipėdos ir kiti mūšiai, Ordino grobiamieji žygiai į žemaičių, kuršių, prūsų bei žemgalių žemes, žemaičių, kuršių, sembų žygiai ir antpuoliai į jų jau Ordino užimtas žemes, užimtose Ordino žemėse vykę sukilimai tapo bemaž kasmetiniu reiškiniu, o to padariniai – nusiaubtos kuršių, žemaičių, prūsų ir žemgalių žemės, pažeista gyventojų demografija, nusilpęs vakarų ir šiaurės baltų genčių teritorijos ekonominis pajėgumas. Ordino puolamieji žygiai, karinė taktika mūšiuose natūraliai vertė kuršius ir žemaičius ginkluotis ir priešintis Ordinui, kuris naudojo Europoje ištobulintus ginklus ir karo taktiką. Kariuomenės struktūra ir kovos būdai XIII a. kito, nes nagrinėjamo laikotarpio viduryje susiformavo Lietuvos valstybė, kuriai jau buvo būdinga pašauktinė kariuomenė, o jos pobūdis dažniau jau ofenzyvinis. Retkarčiais lietuvių istorinėje literatūroje žemaičių ir kuršių ginkluotė yra menkinama ar net pašiepiama, jų kovos metu naudoti žirgai žemaitukai laikomi arkliais. Todėl šiais klausimais tenka paakinti istorikus, kurie tiesmukai, kartais be išsamesnės analizės, priima Ordiną liaupsinančius metraštininkus kaip objektyvią tiesą. Tai kokia buvo žemaičių ir kuršių ginkluotė bei kovos būdai XIII a. kovų su Ordinu metu, kai užpultieji drąsiai stojo į kovą su savo pavergėjais? Šiuos klausimus šiame straipsnyje nagrinėsime remdamiesi archeologinių, istorinių, kultūrinio kraštovaizdžio tyrimų duomenimis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Durbė; Ginklai; Ginkluotė; Karo taktika; Karyba; Kuršiai; Lietuvos istorija; 13 amžius; Žemaičiai; Žemaičių ir kuršių ginkluotė; Curonians; Durbe; History of Lithuania; Military tactics; Samogitians; Samogitnans and Curonians Weaponry; The 13th.c; Warfare, weapons; Weaponry.

ENIn the middle of the 13th century, Samogitian and Curonian armies were formed of lightly armed soldiers. A heavily-armed soldier could have a sword, a helmet, a shield, and a wide blade battle axe. Heavily-armed troops would make a cavalry platoon, while lightly armed soldiers who fought with spears, shields, fighting knives, and sometimes axes, made an infantry platoon. Archers constituted a separate segment of an army. During the Order invasions and in defensive battles, Samogitians and Curonians were inferior to the enemy in their weaponry. Therefore, Samogitians and Curonians used different defensive tactics: lured the enemy into wet and wooded areas, made barricades of trees, before the retreatment of the enemy with the loot, carried out attacks, fought defensive battles from hill-forts, and in favorable situations conducted surprise attacks from hill-forts In an armed conflict, Samogitian and Curonian soldiers were match to the enemy. Therefore, the Order failed to overcome the resistance of Samogitians. Historical sources of information about the Curonian and Samogitian weaponry and fighting techniques are often distorted, and therefore historians should also consider other sources of the same period, e.g., the archaeological research data. [From the publication]

• Archeologija / Archaeology
• Istorija / History