Prūsų ir lietuvių mirties (požemio, mirusiųjų) dievybės : nuo Patulo iki Kaulinyčios

• Prussian and Lithuanian death and underworld gods and divinities: from Patollo till Kaulinyčia (made of bones)
• Prussian and Lithuanian deities of death (of the underworld, of the dead): from Patulas to Kaulinyčia

LTŠiame straipsnyje, remiantis XV-XVII a. rašytiniais šaltiniais bei kitų tyrinėtojų (S. Stanevičiaus, J. Basanavičiaus, A. Šleicherio, K. Būgos, P. Skardžiaus, V. Mažiulio, V. Toporovo, N. Vėliaus, M. Gimbutienės, A. J. Greimo, G. Beresnevičiaus) atliktais darbais, pasitelkus folkloro, kalbos, archeologijos, istorijos ir kitokius lietuvių bei prūsų šaltinius, aptariama su mirtimi susijusių dievybių ir mitinių būtybių kilmė, funkcijų pobūdis, regioninė priklausomybė, joms priskiriamos apeigos, galimas jų santykis su kitų indoeuropiečių tautų dievais ir deivėmis bei su krikščioniškąja tradicija. Straipsnyje taip pat norima pažvelgti į mirties dievybių kaitą XV-XX a. bei nustatyti tos kaitos priežastis bei aplinkybes. Šaltinių apžvalga, senosiose prūsų žemėse išlikę toponimai bei vardo etimologija leidžia teigti, jog Patulas laikytinas prūsų mirusiųjų (mirusiųjų pasaulio) dievu, kurį XVI a. pirmoje pusėje iš panteono išstūmė sukrikščionintas Pikulas su savo pagalbininkais. <...>J. Lasickio paminėti Veliona ir Ežiagulis sietini su ežioje (kape) gulinčiu mirusiuoju (velioniu). <...>XVII-XX a. lietuvių tautosakoje, tikėjimuose, papročiuose užfiksuotas Giltinės įvaizdis tapatus visoje Europoje sutinkamam mirties įvaizdžiui: a) Giltinė – sudžiūvusi, baltai apsirengusi moteris; b) Giltinė – žmogaus griaučiai su dalgiu. Tikėtina, jog tokiam Giltinės įvaizdžiui įtakos turėjo viduramžių Europoje itin populiarus Danse Macabre siužetas. XVII a. pab. – XX a. šaltiniuose ir tautosakoje Giltinė vadinama įvairių ligų, sukeldavusių masines epidemijas ir mirties protrūkius, vardais (Maras, Maro mergos, Kolera, Pavietrė). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mirtis; Dievas; Deivės; Apeigos; Krikščionybė; Death; God; Goddess; Ritual; Christianity.

ENThe present article following written sources of XV-XVII century and material of investigators (S. Stanevičius, J. Basanavičius, A. Schleicher, V. Mažulis, V. Toporovas, N. Vėlius, M. Gimbutienė, A. J. Greimas, G. Beresnevičius) performed by involving folk, linguistics, archaeology, history and other Lithuanians and Prussians references discusses origin, functional character, regional dependence of gods and goddesses connected with death as well as related rituals, their relation with other Indo-European gods and goddesses and Christian tradition. The article also aims to review variations of death gods during XV-XX centuries as well as to establish reasons and circumstances of these variations. Review of sources, toponymy and etymology of names let us to assume that Patollo is Prussian god of dead (underworld), which in the first half of XVI century in a pantheon was replaced by Christianity affected Picollus with his assistants.<...>Veliona and Ežiagulis, mentioned by J. Lasitskij, are connected with dead (lich) buried in ground (grave)<...>. Image of the Reaper in XVII-XX century Lithuanian folklore, beliefs and customs is equal to symbol of death available throughout the Europe: a) The Reaper – lean woman dressed in white; b) The Reaper – human skeleton with scythe. It is believed that image of the Reaper was influenced by Dance Macabre theme popular if Europe of Middle Ages. In references and folklore of the end of the XVII and the XX century the Reaper has names of various diseases, causing mass epidemics and death outbreaks, such as Plague, Bint of Plague, Cholera, Pavietrė.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History