LTDarbe, remiantis empirinio tyrimo, atlikto 2007-2008 m. duomenimis, išskiriamos ir apibūdinamos lietuvių imigrantų Anglijoje, Norvegijoje, Ispanijoje ir Airijoje tautinės tapatybės darybos strategijos. Išskiriamos trys pagrindinės strategijos: 1) tapatybės darybos procesas, kurio esminis bruožas - išteritorintos kultūrinės erdvės kūrimas, 2) imigrantų kultūrinio atvirumo strategija, etniškumą laikanti ne itin svarbiu kultūriniam tapatumui, 3) emocinio saistymosi su kilmės kraštu strategija. Pirma strategija kuriama daugiaetniniame kontekste, jai būdingas etninės tapatybės sureikšminimas, skatinantis kiekvieną individą būti „kažkuo“ etnine prasme, turėti, praktikuoti ir reprezentuoti savo etninę tapatybę. Tokioje aplinkoje lietuviškumas suprantamas kaip įgimtas, iš kartos į kartą perduodamas bruožas. Kita šios strategijos ypatybė ta, kad jai būdinga kilmės šaliai būdingų kultūrinių socialinių sąveikų kodų atkūrimas, lietuvių kalbos legitimizavimas tiek privačiame, tiek viešame gyvenime. Antroji strategija išsiskiria įvairiapusiško derinimosi prie daugumos kultūriniais modeliais. Trečiosios strategijos kontekstas - lietuvių imigrantų saistymasis su abiem – kilmės ir atvykimo šalies – visuomenėmis. Iš čia kyla neapibrėžtumas mėginant save priskirti kokiai nors erdvei, todėl strategijos požymis yra aiškus lietuviškumo, kaip tautinės tapatybės, socialinio instrumento, padedančio priskirti save, atrasti savo vietą, vartojimas. Emocinis saistymasis, įsivaizduojami ir tikri sugrįžimai į tėvynę naudojami kaip pagrindinis tautinės tapatybės darybos išteklius.Reikšminiai žodžiai: Airija; Anglija; Emigrantai (Diaspora); Identitetas; Ispanija (Spain); JAV; Lietuviai; Migracija; Norvegija (Norway); Tapatybė; Emigrants; England; Identity; Ireland; Lithuanians; Migration; USA.
ENBased on the data of the empirical research of 2007–2008, the work identifies and describes strategies for formation of the national identity of Lithuanian emigrants in England, Norway, Spain and Ireland. Three main strategies are defined: identity formation process the key peculiarity of which is the creation of a territorial cultural area, 2) the strategy of emigrants’ cultural openness by considering the ethnical factor to be a not very important factor for cultural identity, 3) strategy of emotional links with the motherland. The first strategy is formed in a multi-ethnical context, where identity become the key factor encouraging each individual to be “someone” with regard to ethical identity, to have, practice and represent one’s ethnical identity. In such an environment, Lithuanian identity is considered to be inborn identity, which is transferred from generation to generation. Another peculiarity of this strategy is that it legitimises the use of Lithuanian language in private and public life. The second strategy is the model of adaptation to the majority. The context of the third strategy is the link of Lithuanian emigrants with the origin society as well as well as the society of the accepting country. In this case, it is difficult to attribute oneself to a certain domain, therefore, this strategy is marked with the use of Lithuanian identity as a social instrument of self-awareness. Emotional links, imaginable and real returns to the motherland are used as the key source of formation of the national identity.