Dėl Puškaičio, barstukų ir markopolių kilmės bei funkcijų

LTStraipsnio tikslas – aptarti žemės dievo Puškaičio ir jo pagalbininkų, tarnų – barstukų bei markopolių – paplitimo arealą, veiklos sritis, funkcijas, ryšį su kitais baltų ar kitų tautų dievais, remiantis rašytiniais XVI-XVIII a. šaltiniais („Sūduvių knygelė“, J. Maleckis-Sadeckis, L. Davidas, J. Bretkūnas, M. Strijkovskis, J. Lasickis), XIX-XX a. tyrinėtojų I. J. Hanušo, J. Jaroševičiaus, P. Šmito, A. J. Greimo, N. Vėliaus, V. N. Toporovo, G. Beresnevičiaus darbais, tautosakine, etnografine, kalbine, istorine bei įvairia kitokia medžiaga. Puškaitis buvo sūduvių nedirbamos, neapgyventos žemės (dykros) dievas, kurio religinis tarpininkas – šeivamedis. Puškaitis dar galėjo būti žinomas ir lietuviškoms prūsų gentims (sulietuvėjusiems prūsams) – skalviams bei nadruviams. Pagrindinės Puškaičio funkcijos – per savo tarnus, pagalbininkus gausinti ir saugoti (sulaikant vagis) namų turtus. Jo veiklos srities kaita (iš miško – į sodybą; iš laukinės – į sukultūrintą erdvę) laikytina antrine, atsiradusia dėl senosios religijos nuosmukio. Kenkėjiška Puškaičio ir jo pagalbininkų veikla, užfiksuota XVI a. pasakojimuose, laikytina senosios sūduvių (prūsų) religijos demonizavimu, atsiradusiu dėl religijų kaitos. Puškaičio pagalbininkai barstukai XVII a. dėl kaimyninių tautų įtakos virto barzdukais / bezdukais, XIX a. lietuvininkų tautosakoje – kaukais. Senuosiuose šaltiniuose minimi markopoliai – vokiškas-slaviškas barstukų (ar net paties Puškaičio) įvardijimas. Didikų ir kilmingųjų dievais markopoliai tapo atsiradus markos valdytojo pareigybei – markgrafui.Reikšminiai žodžiai: Dievas; Puškaitis; Barstukai; Markopoliai; Baltai; Mitologija; God; Puškaitis; Barstukai; Markopoliai; Balts; Mythology.

ENThe purpose of the paper is to discuss the range, areas of activities and functions of the land deity Puškaitis and his servants barstukai (gnomes) and markopoliai (dwarfs) and their relation with other deities of the Balts or other nations, on the basis of 16th-18th-cc. written sources (The Book of the Suduvians, J. Malecki-Sadecki, L. David, J. Bretkūnas, M. Stryjkowski, J. Lasicki), works of the 19th-20th-cc. scholars I. J. Hanusch., J. Jaroszewicz, P. Schmidt, A. J. Greimas, N. Vėlius, V. N. Toporov and G. Beresnevičius, folklore, and ethnographic, linguistic, historical and other materials. Puškaitis was a Suduvian deity of waste and unpopulated land (wasteland) whose religious mediator was the elder. Puškaitis could also be familiar to the Lithuanised Prussian tribes, the Skalvians and the Nadruvians. The main functions of Puškaitis were to enlarge and protect household wealth (by detaining thieves) through his servants. The change of his range of activities (from the forest to the homestead, and from the wild to the civilised space) is regarded as secondary, resulting from the decline of the old religion. Damaging actions of Puškaitis and his servants, as recorded in 16th-c. tales, should be considered a demonisation of the old religion of the Suduvians (Prussians) that resulted from the change of religions. Due to the influence of the neighbouring nations, in the 17th c. Puškaitis’ servants barstukai became barzdukai / bezdukai, and kaukai (sprites) in 19th-c. Lithuanian folklore. The old sources refer to markopolia, which is the German-Slavic name of barstukai (or even Puškaitis himself).

• Etnologija / Ethnology
• Archeologija / Archaeology