Intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių su a, e šaknyje likimas kupiškėnų tarmėje

LTStraipsnyje tiriami kupiškėnų intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių su a, e šaknyje esamojo laiko šaknies morfoneminiai ypatumai. Siekiama nustatyti, dėl kokių priežasčių vienų veiksmažodžių šaknyje dvigarsiai an, am, en, em yra išlaikomi, o kitų kinta pagal tarmės fonetinius dėsnius: dvigarsis an (am) atliepiamas un (um); ą – ų, en (em) – im arba an (am). Tiriama, ar šį fonetinį įvairavimą lemia veiksmažodžio kilmė, ar šaknies inicialės / finalės tipas, ar kiti tarmės vidiniai dėsniai. Nustatyta, kad an šaknyje išliko vengiant homoniminių esamojo laiko formų (rañka „mažėja skylė…“ ir ruñka „kemšasi“) ir dėl finalės priebalsio k analogijos (pagal rañka tipą intarpiniai veiksmažodžiai su k finalėje išlaiko sveiką an šaknyje, pvz., štañka). Dvigarsio en išlaikymas sietinas su tarmės fonetine sistema. Šaknies en atliepiamas an, kai inicialės priebalsis yra kietas [-skrañta], en išlaikomas, kai šaknis prasideda minkštuoju priebalsiu g ar l [geñda], po kurių dadininkavimas visais atvejais neveikia. Dėl analogijos su šiais veiksmažodžiais priebalsių junginiais kn, žl, gl prasidedantys veiksmažodžiai taip pat galėjo išlaikyti nepakitusį en [kneba]. Dvigarsio en fonetinį įvairavimą kupiškėnų tarmėje galima sieti ir su kilme. Veiksmažodžių tipas su balsių kaita tarp pagrindinių formų [br.s’t’, breñda, brdɔ.] tarmėje neišplito ir skirtinas vėlyvam formavimosi etapui. Užfiksuota tik viena reliktinė forma, kai em dėsningai atliepiamas in [tímsta], leidžia iškelti hipotezę, jog veiksmažodžių su e šaknyje esamojo laiko formos tiriamojoje tarmėje galėjo susiformuoti gana vėlai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tarmė; Veiksmažodis; Kupiškėnų tarmė.

ENThe morphemic expression of the present tense root of the infix verbs and sta-stem verbs with a, e in the root varies in the dialects of the Lithuanian language. An, am, en, em in the present tense of these verbs should be resounded (and usually is) in, im, un, um, according to the phonetic laws of the dialect by Eastern high Lithuanian, e.g. pruñta “pranta” etc. whereas it is resounded with on, om, ęn, ęm, e.g. rond “randa” etc. in the northern low Lithuanian and Varniai dialect. However, not all verbs follow this phonetic rule since they retain their diphthongs full, e.g. eastern HLit. breñda, dremba “drimba”. The aim of this article is to study the morphological structure of the present tense root of the verbs discussed. It is important to determine the consistent patterns of morphonemic diversification of the diphthongs and their reasons in the Kupiškis local dialect, i.e. to find out whether the survival of the diphthongs in the dialect is determined by the fact that the lexeme is of a later origin or even borrowed from the standard language or other dialects, or whether that depends on the phonetic system, formation, etc. Having analyzed these verbs, it became clear that en remained full in such present tense forms of these verbs the initial consonant of which is g forming an exception, or non-depalatalized l. Initial two-consonant clusters with the exception of k, ž, e.g. kn, žl could have retained en analogically to the verbs 1,2 gèsti [ge. s’t’].