Jėzuitai pamokslininkai: tarp įmantrumo ir klasikos

LTŠiame straipsnyje, remiantis žymiausiais baroko epochos Abiejų Tautų Respublikos jėzuitų pamokslininkais, siekiama atskleisti įvairialypę baroko pamokslo raišką: nuo siekio alegorizuoti, kiekvienam žodžiui suteikti ypatingą reikšmę iki santūrios, aiškios, išsivadavusios nuo perdėto puošnumo minties. Jėzuitai pamokslininkystei skyrė daug dėmesio – jiems pamokslavimas buvo viena svarbiausių apaštalavimo formų. Jėzuitai sukūrė pamokslininkų ugdymo modelį, paremtą klasikinių autorių analizavimu. Kiekvienas taip pat turėjo sugebėti pasinaudoti Šv. Raštu ir Tradicija, žinoti Tridento susirinkimo nutarimus, popiežių bules, Bažnyčios Mokytojų raštus ir kitus svarbius tekstus. Jėzuitai nesuformulavo kokios nors pavyzdinės pamokslo formos, tačiau jų literatūrinis palikimas gausiausias. Įvairių jėzuitų pamokslininkų tekstų analizė patvirtina bendras baroko pamokslininkystės tendencijas. Skirtingai negu protestantiškoji homiletika, pirmiausia siekusi mokyti, katalikiškoji pabrėžia jaudinimo funkciją, retoriškumą, puošnumą paversdama vienu iš kovos su protestantais būdų. Baroko pamoksluose atsiranda kasdienio gyvenimo problemų analizė, juose jau žymus psichologizavimas, individualizavimas, egzistencijos prasmės paieškos. Šio žanro religiniai tekstai traktuojami ne tik kaip tikėjimo tiesų mokymo priemonė, bet ir kaip galimybė parodyti iškalbos meną, oratoriaus sugebėjimus. Kalbos barokiškumas priklausė nuo pamokslininko laikysenos, mokėjimo parinkti žodžius, sąvokas ir jomis aiškinti pasaulio sampratą.Reikšminiai žodžiai: Barokas; Baroko pamokslai; Empatija; Jezuitų pamokslininkas; Jokūbas Olševskis; Jonas Alandas; Jėzuitai; Katalikų pamokslininkystė; Mykolas Ginkevičius; Pamokslas; Retorika; Stanislovas Tupikas; Įmantrumas; Baroque; Baroque sermons; Catholic art of preaching; Empathy; Jesuit preacher; Jesuits; Jokūbas Olševskis (Olszewski); Jonas Alandas (Aland); Mykolas Ginkevičius (Ginkiewicz); Ornateness; Rhetoric; Rhetorics; Sermon; Stanislovas Tupikas (Tupik).

ENJesuits dedicated much attention to preaching - they considered it one of the basic forms of apostolic work. The analysis of texts of various Jesuit preachers confirms the general tendencies of Baroque preaching and reveals a shift from the aim to allegorize, find and give a special meaning to each word, to a restrained, clear thought devoid of excessive ornateness. Unlike Protestant homiletics that above all sought to instruct, the Catholic art of preaching emphasized the function of empathy, rhetoric, and turned ornateness into a means of struggle against the Protestants. Baroque sermons are characterized by the analysis of problems of daily life, psychologization, individualization and the search for the meaning of existence. Religious texts of this genre are regarded not only as a means of teaching the believers the truths of faith, but also as a possibility to boast the art of eloquence and the abilities of the orator. The Baroque character of the language of the text depends on the attitude of the preacher, though all texts are united by Baroque perception. Preachers look for their own language to express the world and their stance in that world, coin concepts and words helping them to explain the understanding of the world. A concept is an excellent means of expressing the contradiction-ridden Baroque world perception. [From the publication]