Žygimanto Liauksmino didaktika ir homiletika

LTŽygimantas Liauksminas (lot. Sigismundus Lauxmin, 1596/1597 metais Žemaitijoje – 1670 metų rugsėjo 11 dieną Vilniuje) – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos jėzuitų istorijoje. Įvairiose jėzuitų kolegijose (Nesvyžiuje, Polocke, Bransberge) dėstė retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo Vilniaus universiteto vicerektoriaus (1655–1658) ir pakanclerio (1665–1670) pareigas, buvo Polocko (1650–1655) ir Kražių (1661–1665) kolegijų rektorius. Parašė retorikos (1648), graikų kalbos (1655, neišliko), muzikos (1667) vadovėlius, logikos ir teologijos veikalų, panegirikų, pamokslų (teologiniai Liauksmino traktatai kol kas visai netyrinėti). Garsėjo kaip puikus oratorius, pamokslininkas, poetas, daug nuveikė kaip pedagogas ir jėzuitų įstaigų administratorius. Liauksminas buvo labai išsilavinęs, sumanus, veiklus žmogus, garsėjęs erudicija ir fundamentaliomis žiniomis bei mokėjęs tas žinias perteikti kitiems. Liauksmino pedagoginis talentas ryškiai atsiskleidžia jo parengtuose vadovėliuose, kuriuose pats autorius išdėsto savo metodines nuostatas ir pedagoginius principus. Žygimanto Liauksmino „pedagoginės pamokos“ yra itin vertingos. Jos rodo, kaip praktiškai buvo realizuojami „Ratio studiorum“ reikalavimai, kiek sutapo ar skyrėsi teorija ir praktika, kokį vaidmenį studijų procese vaidino profesoriaus asmenybė, išsilavinimas, charakteris. Visa Žygimanto Liauksmino mokslinė, literatūrinė, pedagoginė veikla dar tebelaukia išsamių tyrinėjimų ir įvertinimo.Reikšminiai žodžiai: Didaktika; Homiletika; Jėzuitai; Pamokslas; Retorika; Vadovėlis; 17 amžius; Žygimantas Liaũksminas, 1596-1597 (Sigismundus, Zygmunt Lauxmin); Didactics; Homiletics; Jesuits; Rhetoric; Sermon; Textbooks; The 17th century; Zygimantas Liauksminas.

ENŽygimantas Liauksminas (Lat. Sigismundus Lauxmin, born in 1596/1597 in Samogitia – died on 11 September 1670 in Vilnius) is one of the most prominent personalities in the history of Lithuanian Jesuits. He taught rhetoric, philosophy and theology in various Jesuit colleges (Nesvizh, Polotsk, Braniewo). He was Vice Rector (1655–1658) and Vice Chancellor (1665–1670) of Vilnius University, as well as Rector of Polotsk (1650–1655) and Kražiai (1661–1665) Colleges. Liauksminas wrote textbooks on rhetoric (1648), Greek (1655, did not survive), music (1667), treatises of logic and theology, panegyrics and sermons (his theological treatises have not been investigated so far). He was known as a good orator, preacher, poet, and he did a lot as a pedagogue and administrator of Jesuit institutions. Liauksminas was a well-educated, smart and active person who was known for his erudition and fundamental knowledge and who was able to convey that knowledge to others. His pedagogical talent is evident in his textbooks, in which the author lays down his methodological provisions and pedagogical principles. His “pedagogical lessons” are particularly valuable. They show how the requirements of “Ratio studiorum” were realised in practice, how theory and practice coincided or diverged, what role was played by the professor’s personality, education and character in the study process. All Liauksminas’ scientific, literary and pedagogical activities have still to be thoroughly investigated and evaluated.