LT1574 m. buvo įkurta savarankiška jėzuitų ordino Lenkijos provincija, kurioje veikė penkios kolegijos. Netrukus buvo įsteigta dar daugiau kolegijų ir rezidencijų mokyklų, išsibarsčiusių didelėje provincijoje, tad jas buvo sunku efektyviai administruoti. Todėl Lenkijos provincijos kongregacijų metu nuolat svarstytas provincijos padalijimo klausimas. Daugeliui tai atrodė neįmanoma, nes atskiroms Lenkijos ir Lietuvos provincijoms būtų buvę sunku pasirūpinti visomis ugdymo pakopomis, t. y. naujokynu, filosofijos ir teologijos studijų namais. Padalijimo šalininkai pabrėžė, kad dėl provincijos didumo ir keblaus susisiekimo sudėtinga reguliariai vizituoti namus. Akcentuota, kad lietuvių kalbai turėtų būti suteiktas aukštesnis statusas. Padalijimo priešininkai įrodinėjo, kad atskira Lietuvos provincija nepajėgtų finansiškai išsilaikyti, joje truktų kompetentingų vyresniųjų ir profesorių, nebūtų kandidatų į ordiną. Nepaisant diskusijų, de facto įvairiais būdais bandyta išskirti dvi provincijas. Nuo 1598/1599 m. personaliniai dokumentai buvo padalyti tarp Lietuvos provincijos, vadovaujamos viceprovincijolo, ir Lenkijos provincijos, vadovaujamos provincijolo. Lietuvos daliai priskirtos įstaigos, veikusios Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat Braunsberge bei Pultuske, vėliau - Varšuvoje, o 1599/1600 m. - dar ir Gdanske. Reikšmingos diskusijos dėl provincijos padalijimo įvyko 1599 m. kongregacijos metu. Buvo nutarta, kad Lietuvos provincija turėtų apimti Rytų Prūsijos ir Varmijos regionus bei Pultusko ir Liublino miestus.Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Bažnyčios istorija; Jėzaus draugija (jėzuitai); Jėzuitai; Jėzuitų kolegijos; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos provincija; Lietuvos provincija; Nesvyžiaus kongregacija; Paulius Bokša; Church history; Colleges of Jesuits; Congregation of Nieswiez; Jesuits; Lithuania; Paulius Bokša; Province of Lithuania; Province of Poland; Society of Jesus (Jesuits).
ENIn 1574, an independent Jesuit province of Poland was established which had five colleges. Before long, even more colleges and residence schools were founded; they were scattered throughout the large province, making it difficult to administer them effectively. Therefore, division of the province was under constant consideration at Polish provincial congregations. For many, this seemed impossible, for it would have been difficult for individual provinces of Poland and Lithuania to provide for all levels of education, i.e. a new settlement, houses of philosophy and theology study. Advocates of division stressed that the size of the province and the difficult transport made regular home visits complicated. It was emphasized that the Lithuanian language should be given a higher status. Opponents of division argued that a separate Lithuanian province would not be able to survive financially; that it would lack competent elders and professors and that there would not be any candidates for the Order. Despite the discussions, various de facto attempts were made to separate the two provinces. From 1598/1599, personal documents were split between the Lithuanian province, headed by the vice-provincial, and the Polish province, headed by the provincial superior. The institutions operating in Lithuania and Latvia as well as in Braunsberg and Pułtusk were assigned to the Lithuanian part; later the ones in Warsaw were as well, as were those in Gdansk in 1599/1600. Significant discussions on division of the province took place during the 1599 Congregation. It was decided that the Lithuanian province should include the regions of East Prussia and Warmia, as well as the cities of Pułtusk and Lublin.