The Baltic ē-preterit revisited

LTYra dvi pagrindinės teorijos, kuriomis remiantis aiškinama baltų kalbų būtojo laiko priesagos *-ē- kilmė. Vieni autoriai mano, kad *-ē- yra kilusi iš *-iā, o kitų nuomone, *-ē- yra savarankiškas baltų kalbų formantas, žymintis tranzityvumą (kitaip nei priesaga *-ā-, žyminti intranzityvumą). Straipsnyje ginama *-iā >*-ē- teorija. Priesaga *-ē- yra kilusi iš *-iā, kuri yra naujadaras šalia esamojo laiko kamienų su *-ja- ir *-ija-. Vėliau priesaga *-ē- imta plėsti kaip tipiškas tranzityvinis būtojo laiko formantas. Aiškiai archajiškos tranzityvinių ir intranzityvinių opozicijų poros *kepē- : *kepā-, *degē- : *degā- aiškinamos pagal J. Kuryłowicziaus ketvirtą analogijos dėsnį. Manoma, kad iš pradžių būtojo laiko *kepā-, *degā- formos buvo ir tranzityvinės, ir intranzityvinės. Šiems veiksmažodžiams įgijus naują tranzityvinę būtojo laiko priesagą *-ē-, būtojo laiko priesagai *-ā- liko antrinė intranzityvumo funkcija. Intranzityvinius veiksmažodžius, turinčius būtojo laiko priesagą *-ē- (pvz., mìrė, gìmė, mìnė) galima aiškinti kaip seniai turėjusius esamojo laiko priesagą *-ja-, kuri vėliau buvo pakeista kitais esamojo laiko kamienų tipais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Preteritas; Istorinė gramatika.

ENThere are two man theories to explain the origin of the *-ē- preterit suffix in Aistian languages. According to some authors, *-ē- is derived from *-iā, whereas according to others, *-ē- is an autonomous formant of Aistian languages that denotes transitivity (contrary to the suffix *-ā- which denotes intransitivity). The article supports the *-iā >*-ē- theory. The suffix *-ē- is derived from *-iā which is a coinage beside the present tense stems with *-ja- and *-ija-. Subsequently, the suffix *-ē- was spread as a typical transitive preterit formant. Obvious archaic pairs of transitive and intransitive oppositions *kepē- : *kepā-, *degē-, *degā- are explained by Kuryłowicz’s fourth law of analogy. It is believed that at the beginning the preterit forms *kepā-, *degā- were transitive and intransitive. As soon as those verbs acquired a new transitive preterit suffix *-ē-, the preterit suffix *-ā- inherited a secondary function of intransitivity. Intransitive verbs that have the preterit suffix *-ē- (e.g., mìrė, gìmė, mìnė) may be viewed as the ones that earlier had the present tense suffix *-ja- which subsequently was substituted by other types of stems of the present tense.