Sapiehowie w obliczu śmierci. Akty ostatniej woli sporządzone przez magnatów

LTLDK didikai Sapiegos labai rimtai žiūrėjo į paveldėjimą. Pagal šeimos tradicijas paveldėtoju, kad užtikrintų giminės tęstinumą, galėjo būti tik kraujo giminaitis. Tyrime remtasi pamokslais ir panegirikomis, laidotuvių ceremonijų aprašymais, išlikusiais laiškais, dienoraščiais, pagaliau, suprantama, pačiais testamentais. Pastarieji labai informatyvūs aiškinantis tos ar kitos šeimos turtinius santykius bei konkretaus asmens subjektyviam požiūriui į šeimą ir atskirus savo šeimos ar giminės narius. Iš XVI-XVIII a. tašytų testamentų galima spręsti ne tik apie mirusiojo valią, bet ir apie charakterio savybes, ligas, kuriomis sirgo, mirties priežastis. Tiesa, sudarantys testamentus ligai apibūdinti daug dėmesio neskyrė, išlikę tik trumpi įrašai, kurie rodo, kad mirties priežastis buvo ne senatvė, bet kažkokia fizinė negalia. Dar viena iš testamentuose aptartųjų buvo laidotuvių vietos ir laidotuvių ceremonijos klausimas. Apie tai rašyta visuomet, nes amžinojo atilsio vieta tiesiogiai susijusi su paskutiniuoju teismu. Dėl to bažnyčioms palikinėti pinigai, užsakinėtos mišios etc. Aristokratų laidotuvės apskritai buvo viešas spektaklis, turėjęs pademonstruoti šeimos susitelkimą ir prisirišimą prie velionio. Be to, dar ir velionio bei jo giminės svarbą visos valstybės mastu. Suprantama, neapsieita ir be laidotuvių skandalų (skandalingas pamokslas, viešas barnis, išgertuvės…) Visuomet aktuali buvo laidotuvių prašmatnumo problema: jei pernelyg kuklios, gali būti apkaltintas godumu ir pagarbos mirusiam stoka, jei pernelyg išlaidžios, rizikuoji įžeisti Aukščiausiąjį.Reikšminiai žodžiai: Mirtis; Sapiegos (Sapiega family); Testamentai; Testamentas; Death; Last will; Testaments; The family of Sapiega.

ENThe Sapieha, a princely family of the Grand Duchy of Lithuania, had strong views on heredity. The family traditions stipulated that only close relatives could be heirs in order to extend the family dynasty. The research is based on sermons and panegyrics, descriptions of funeral ceremonies, preserved letters, diaries, and, finally, the very testaments. The latter are very informative in clarification of property relations of one or another family as well as in specific persons’ subjective attitudes towards family and his or her attitudes towards separate relatives or family members. Testaments drafted in the 16th–18th centuries present not only the will of the deceased, but also his or her character peculiarities, illnesses and the death causes. In fact, persons drafting testaments did not engage in long descriptions of the illness the deceased person had suffered from; only short entries stating that the death was caused by a certain physical disability rather than by the old age survived to the present day. Testaments also devoted to the issues of the place and ceremony of the funeral. These were compulsory questions, since the place of the eternal rest was directly related with the Last Judgement. That is why sums of money were left to churches, and votive Masses were ordered. Funeral ceremonies of noblemen were public performances aimed at demonstrating the solidarity of the family members and their devotion to the deceased person. It was also a demonstration of the deceased person’s family significance on the whole country’s scale. The desire to have a chic funeral ceremony was always the top issue. A modest ceremony could be interpreted as a sign of greed and insufficient respect to the deceased, and a luxurious ceremony could pose a risk of offending the Almighty.

• Mirtis / Mindaugas Paknys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra : tyrinėjimai ir vaizdai / sudarė Vytautas Ališauskas, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila. Vilnius: Aidai, 2001. P. 365-377.
• Vaikas XVI-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: galimi auklėjimo ir socializacijos modeliai / Jolita Sarcevičienė. Menotyra. 2003, Nr. 2 (31), p. 4-10.