Apie sunkiausiai įveikiamą dvarų atskirties formą

LTIš istorinės psichologijos pozicijų svarstoma sociokultūrinės dvarų atskirties problema. Aiškinamasi, kodėl tebėra menka su dvarų gyvenimu susijusio kultūros lauko integracija į Lietuvos visuomeninį ir akademinį diskursą. Kitaip, nei kaimo ir tautiškai angažuotų inteligentų istorinė paradigma, dvarų paveldo tyrimai yra aspektiniai ir nesusiklosto į vientisą paveikslą. Ši prielaida argumentuojama analizuojant Antano Baranausko kontaktų su dvarininkais ir jų gyvenimu apibūdinimus pastarųjų dešimtmečių veikaluose. Konstatuojamos nuolatinės pastangos menkų detalių interpretavimu įrodyti, kad poeto ryšiai su dvaru buvo atsitiktiniai, kontroversiški, nulemti vien literatūrinių interesų ar luomo pareigų. Stengiamasi įteigti, kad net Baranauskas – vyskupas išlaikė valstietišką tapatybę. Tokį biografijų modelį lemia mokslininkų valstietiška kilmė ir sąmoningumo prielaidos. Svarbiausios iš jų – humanitariniame diskurse tebevyraujanti tautinio atgimimo paradigma ir sovietmečio ideologiniai pėdsakai. Todėl XIX a. kultūros veikėjų ryšiai su dvaru vis dar vertinami kaip „inkriminuojantys“ angažavimosi moderniam lietuvių tautiškumui stoką. Dvaras ir bažnytinės viršūnės nekompromisiškai puoselėjo blaivesnes pilietines nuostatas. Todėl jos dar ir pasąmoningai ignoruojamos kaip „gyvas priekaištas“ dėl prakutusių XIX a. II pusės valstiečių politinio ir kultūrinio naivumo, kurio psichologinė tąsa akivaizdi ir šiandienėje visuomeninėje refleksijoje. Prognozuotina, kad atvirumas ir dėmesys tiek dvaro, tiek bažnytinei kultūrai išaugs tik pasikeitus generacijoms. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvarai; Socialinė atskirtis; Istoriografija; Sąmoningumas istorikų; Socialinė psichologija.

ENThe problem of socio-cultural separation of estates is considered from the viewpoint of historical psychology. Contrary to the historical paradigm of village and nationally engaged intelligentsia, studies estate heritage are fragmental and do not make a whole picture. This assumption is based on analysis of contacts of Antanas Baranauskas with lairds and descriptions of their life in works of the last decades. The article states constant attempts to use interpretation of small details to prove that the poet’s links with the estate were accidental and controversial based only on literary interests or caste obligations. It claims that even Baranauskas – the bishop maintained a peasant’s identity. Such a biographic model is explained by the peasant origins of scholars and prerequisites of consciousness. The key prerequisites include the paradigm of national rebirth still dominating the humanitarian discourse and ideological traces of the Soviet period. Hence, links of cultural actors with the estate are still perceived as “incriminating” insufficient engagement with the modern Lithuanian nationhood. The estate and the church authorities without compromise cherished more sober civic attitudes. Therefore, they are also subconsciously ignored as a “live reproof” towards political and cultural naivety of peasants of the second half of the 19th century whose psychological sustainability is also obvious in modern public reflections. A forecast is made that openness and attention to both the estate and the church culture will increase only after the change of generations.

• Antanas Baranauskas / Regina Mikšytė. Vilnius : Vaga, 1993.
• Giesmininko kelias / Egidijus Aleksandravičius. Vilnius : Versus aureus, 2003. 255 p.
• Konfesinis Antano Baranausko lietuviškosios kūrybos ištakų aspektas / Ieva Šenavičienė. Archivum Lithuanicum. 2004, t. 6, p. 165-176.