Bendri Jogailos ir Vytauto diplomatiniai veiksmai

LTUžsienio politika yra viena šalies nepriklausomybės sudedamųjų. Nepriklausomybė, formuojant ryšius su užsieniu, unijos atveju atspindi sąjungos narių tarpusavio santykius. Dėl to įdomu, kaip formavosi ryšiai su užsieniu dviejų uniją sudarančių šalių atveju, kai vienos iš jų (Lenkijos Karalystės) valdovas buvo viršesnis už kitos šalies (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) valdovą. Įdomu palyginti formalias unijos taisykles ir jų vykdymą praktikoje. Po 1401 m. Vytautas gavo formalų didžiojo kunigaikščio, o ne tik monarcho vietininko titulą, nors ir toliau formaliai, kaip vasalas priklausė nuo Jogailos. Literatūroje įprasta rašyti, kad Vytautas vaidino kur kas didesnį politinį vaidmenį, o užsienio politiką vykdė savarankiškai. Jogailos ir Vytauto bendra veikla po 1401 m. atrodo natūrali, nes abi Jogailos monarchijos šalys konfliktavo su ordinu. Didžiojo kunigaikščio Vytauto tvarkomoje politikoje Rytuose Jogaila ir Lenkijos Karalystė išvis nedalyvavo. Atstovaujant Lietuvos interesus su Rusijos partneriais, LDK nebuvo pateikiama kaip valstybė, susijusi su Lenkijos Karalyste. Šiuo atveju unijos su Lenkija akcentavimas galėjo pakenkti Lietuvos reikalams, o pati Karalystė nebuvo suinteresuota įsitraukti į Vytauto politikos Rytuose planus. Bendri Jogailos ir Vytauto diplomatiniai veiksmai yra susiję su Vakarais. Be to, bendra politika vykdyta laikotarpiu, kai abi valstybės savo jėgas skyrė konflikto su kryžiuočių ordinu sprendimui. Atrodo, jog Lenkijos diplomatija, kuri šioje sferoje aiškiai dominavo, LDK savarankiškumą naudojo kaip instrumentą bendriesiems tikslams įgyvendinti.Reikšminiai žodžiai: Bendri Vytauto ir Jogailos diplomatiniai veiksmai; Jogaila; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos-Lietuvos unija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos istorija; Tarptautiniai santykiai; Vokiečių Ordinas (Teutonic Order; Kryžiuočių ordinas); Vytautas; Zigmantas Liuksemburgietis; Grand duke Vytautas of Lithuania; History of Lithuania; International relations; Jagiello; Jogaila and Vytautas - their joint diplomatic representation; King Jagiello of Poland; Polish-Lithuanian union; The Grand Duchy of Lithuania; The Kingdom of Poland; The Teutonic Order; Vytautas.

ENForeign policy is one of the components of independence of the state. When establishing relations with foreign countries, independence in the case of Union reflects mutual relations of Union members. Thus it is interesting how foreign relations were formed in the case of two countries of the Union, when the ruler of one of them (the Kingdom of Poland) was superior to the ruler of the other country (the Grand Duchy of Lithuania, GDL). It is interesting to compare the formal rules of the Union and their practical implementation. After 1401, Vytautas was granted the formal title of the grand duke, not only the representative of the monarch, although formally he continued to be subject to Jogaila as his vassal. Literary sources typically write that Vytautas performed a much bigger political role and pursued foreign policy independently. Joint activities of Jogaila and Vytautas after 1401 seem natural, because both countries of Jogaila’s monarchy were in conflict with the Order. Jogaila and the Kingdom of Poland were not involved in the policy pursued by Grand Duke Vytautas in the East. Representing Lithuania’s interests with Russian partners, the GDL was not presented as a state associated with the Kingdom of Poland. In this case the emphasis on the Union with Poland could be detrimental to Lithuanian affairs, and the Kingdom was not concerned with the involvement in the plans of Vytautas’ policy in the East. Joint diplomatic actions of Jogaila and Vytautas are related to the West. Furthermore, joint policy was pursued during the period when both states exerted efforts to solve the conflict with the Teutonic Order. Polish diplomacy, which obviously dominated in this sphere, seems to have used the GDL autonomy as an instrument to achieve common goals.