Lithuania's semi-presidential model: prospects for the stability of the inter-institutional relations

LT2002–2003 m. prezidento rinkimai Lietuvoje atskleidė viešųjų ryšių galią visuomenėje, kuri vis dar tebėra nusivylusi demokratizacijos rezultatais. Kai kam, taip pat ir politikos mokslų atstovams, šių rinkimų rezultatai galėjo būti netikėti, tačiau kai nuo viešųjų debatų sugrįžtame prie politinių institucijų siaurąja to žodžio prasme, politologai vėl gali siūlyti Lietuvos politinės sistemos veiklos prognozes. Straipsnyje, paremtame prieš pat naujojo Lietuvos prezidento inauguraciją parengto pranešimo medžiaga, siekiama teorinius institucinius modelius pritaikyti pagrindinių valstybės politinių institucijų – prezidento, premjero ir Seimo (parlamentinės daugumos) – santykių trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiais prognozavimui. Jei aptariant šiuos prezidento rinkimus reikėtų išskirti vieną politinės kaitos aspektą, tai būtų stabilumo sąvokos pokyčiai. Ankstesni rinkimai vyko demokratijos konsolidacijos kontekste, todėl stabilumas visų pirma reiškė demokratijos stabilumą. 2002–2003 m. prezidento rinkimuose stabilumas jau reiškė valdžios efektyvumą. Laimėjusios stovyklos retorikoje akcentuotas valdžios efektyvumo poreikis, suprantamas kaip sklandi vykdomosios valdžios veikla, kai valdžios (pirmiausia – prezidentūros) iniciatyvoms yra pritariama laiku ir be didesnio pasipriešinimo. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti efektyvių tarpinstitucinių ryšių galimybes atsižvelgiant į Lietuvos konstitucinę sandarą bei tuometinės politikos sąlygas. Šiuo tikslu analizuojami pusiau prezidentinio režimo ypatumai teorijoje ir Lietuvos politinėje praktikoje.Reikšminiai žodžiai: Institucijos; Prezidento rinkimai; Pusiau prezidentizmo modelis; Semi-prezidentinis modelis; Institutions; Lithuania; Presidential elections; Semi-presidential model.

ENThe 2002-2003 presidential elections in Lithuania revealed the power of public relations in a society still disappointed with the results of democratization. Some people, including political science specialists, may have found the election results surprising, but when we come back from the public debates to political institutions in the narrow sense of the word, political scientists will once again be able to offer predictions for the activities of the Lithuanian political system. This article, which is based on material of a report prepared right before inauguration of the new president, attempts to apply theoretical institutional models for the short- and medium-term forecasting of relations of the country’s primary political institutions - the president, prime minister and parliament (parliamentary majority). If one aspect of political change would have to be identified in discussing these presidential elections, it would be changes in the concept of stability. Past elections were held in the context of the consolidation of democracy, so stability firstly meant democratic stability. In the 2002-2003 elections, stability already meant government efficiency. The need for government efficiency, understood as the smooth execution of governmental activities, when the initiatives of authorities (in particular - those under the president) are approved in a timely manner and without excessive resistance, was accented in the rhetoric of the winning camp. The objective of this article is to analyse possibilities for effective inter-institutional communications, taking the Lithuanian constitutional structure and the political conditions of that time into account. To this end, the traits of a semi-presidential regime in theory and in Lithuania’s political practice are analysed.