LTStraipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip Lietuvos ir Rusijos istoriniai ginčai dėl okupacijos pripažinimo ir okupacijos žalos atlyginimo perauga į informacinio saugumo sektoriaus grėsmes bei kokius padarinius sukelia, t. y. kokią įtaką informaciniam saugumui daro istorinių problemų sugrėsminimas. Daugiausia dėmesio skiriama 2005–2006 m. kilusioms diskusijoms tarp Lietuvos ir Rusijos dėl okupacijos pripažinimo ir žalos atlyginimo, kai Rusijos pozicija šiuo klausimu sugriežtėjo, o požiūris Lietuvoje diversifikavosi. Tyrime, taikant Kopenhagos mokyklos sugrėsminimo modelį, parodoma, jog tiek Lietuva, tiek Rusija okupacijos problemą įtvirtindamos saugumo darbotvarkėje formuoja savo tapatybę. Lietuvos atveju okupacijos pripažinimas ir kompensacijos žalos atlyginimas siejamas su istorinės tiesos atkūrimu ir tautos valstybingumo įvirtinimu. Priešingu atveju, laikoma, kad valstybės suverenumas ir nepriklausomybė galėtų būti nuolat kvestionuojami arba neigiami. Tačiau okupacijos pripažinimo ir okupacijos žalos atlyginimo problemų sugrėsminimas Lietuvoje, ypač kai tai daroma reaguojant į Rusijos politikų pareiškimus, jog žala nebus atlyginta, nėra palankus Lietuvos informacinio saugumo požiūriu. Rusijos atveju sugrėsminamas okupacijos fakto pripažinimas, nes tai laikoma pavojumi valstybės idėjai (Rusijai nelaiko savęs Sovietų Sąjungos teisių perėmėja) ir Rusijos ekonominiams interesams (kompensacijų išmokėjimas nuo Sovietų Sąjungos nukentėjusioms šalims).Reikšminiai žodžiai: Informacinis saugumas; Okupacija; Saugumas; Sovietinė okupacija; Tarptautiniai santykiai; Information security; International relations; Lithuania; Occupation; Security; The Soviet occupation; Rusija (Russia).
ENThe paper aims to answer the question why and how the historical disputes between Lithuania and Russia concerning the recognition of occupation and reparations are transforming into the threats of the information security sector and what consequences they lead to, i.e. what influence the securitisation of historical problems exerts on information security. Focus is shifted on the discussions between Lithuania and Russia in 2005–2006 concerning the recognition of occupation and reparations, when Russia’s position became stricter and the attitude in Lithuania diversified. The research applies the Copenhagen School’s securitisation model to demonstrate that both Lithuania and Russia form their relevant identities while including the problem of occupation in the security agenda. From the point of view of Lithuania, recognition of occupation and reparations are related to the restitution of historical truth and establishment of the nation’s statehood. Otherwise, the state’s sovereignty and independence might be constantly questioned or denied. However, the securitisation of the problems of recognition of occupation and reparations in Lithuania, particularly when this is done in response to the statements of Russian politicians that no reparations will be made, is not favourable in terms of Lithuania’s information security. From the point of view of Russia, the recognition of the fact of occupation is securitised, because it is considered a threat to the idea of the state (Russia does not consider itself to be the successor of the Soviet Union) and Russia’s economic interests (paying compensations to the countries that suffered from the Soviet Union).