[Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai. Jonas Bretkūnas] : recenzija

LTRecenzijoje aptariamas baltisto Guido Michelini parengtas 1589 metų leidinys – Jono Bretkūno „Giesmės duchaunos“ su Martyno Mažvydo „Paraphrasiu“, „Kancionalas“ ir „Kollectos“. Recenzuojamasis leidinys skirtas ne tik Lietuvos skaitytojams, bet ir užsieniečiams, besidomintiems lietuvių kalbos istorija. „Įvadas“, išverstas į anglų ir vokiečių kalbas, recenzento nuomone, turėtų būti gerokai platesnis, tačiau jame tik trumpai paminimi pirmieji spausdinti Jono Bretkūno veikalai, kai kurie tyrėjai, nurodomi nustatyti šaltinai. Kadangi išlikęs vienintelis 1589 metų leidinio egzempliorius norėtųsi rasti ir pilnesnį jo bibliografinį aprašą. Taip pat būtų buvę pravartu apibūdinti, kodėl Jonas Bretkūnas parengė du giesmynus, koks tarp jų ryšys ir kuo jie skiriasi. „Bibliografijoje“ nenurodyti su leidiniu susiję darbai, todėl lieka neaiškus jos sudarymo tikslas. Didžiausią leidinio dalį užima fotografuoti Jono Bretkūno leidinio tekstai, rankraštiniai prierašai bei jų šaltiniai. Čia pirmą kartą pateikiami Guido Michelini nustatyti lietuviškų tekstų šaltiniai, nors ir ne visada galima būti tikram, kad būtent šiais originalais naudojosi vertėjas. Greta fotografuotinių tekstų pateikiami „dabar vartojamomis raidėmis“ perrašyti šaltiniai. Dėl neįprastos rašmenų formos, įvairių ženklų klaidų neišvengė ir Guido Michclini. Dalies paminėtų netikslumų parengėjas būtų išvengęs, jei leidinyje greta kopijos pateikdamas perrašytus tekstus būtų sulyginęs juos su „Gesmių Chriksczoniskų“ tekstais, o ne beveik automatiškai juos perkėlęs iš ankstesnio savo darbo „Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai“.Reikšminiai žodžiai: Jonas Bretkūnas; Liturginės knygos; Jonas Bretkūnas; Liturgical chants.

ENThe review discusses the 1589 publication prepared by Baltic linguist Guido Michelini, i.e. Jonas Bretkūnas’ “Giesmės duchaunos” [Spiritual Hymns] with Martynas Mažvydas’ “Parafrazis”, “Kancionalas” and “Kolektos”. The publication is targeted not only at Lithuanian readers, but also at foreigners interested in the history of the Lithuanian language. According to the reviewer, the introduction, translated into German and English, should be much more extensive; however, it only briefly mentions the first printed works by Bretkūnas, certain researchers and identified sources. Since the only copy of the 1589 publication has survived, a more extensive bibliographical description would be welcome. A description of why Bretkūnas prepared two hymnals, how they are related and in what they differ would have also been useful. The bibliography part does not indicate works related to the publication, thus the aim of drawing it up remains unclear. The largest part is occupied by the photographed texts of the publication of Bretkūnas, manuscript transcriptions and their sources. For the first time it presents the sources of Lithuanian texts identified by Michelini. The sources transcribed in “currently used letters” are presented along with photographed texts. Due to an unusual form of characters Michelini made various mistakes. The compiler could have avoided some inaccuracies, if, when presenting the transcribed texts next to the copy in the publication, he would have compared them with the texts of “Gesmes Chriksczoniskas” [Christian Hymns] instead of almost automatically transferring them from his previous work “Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai” [The Writings of Martynas Mažvydas and Their Sources].