Euro-Integration in the Slavic-Lithuanian Euro-zone

LTPastarųjų dviejų dešimtmečių politinio Europos klimato pokyčiai atgaivino seną vientisos Europos idėją ir atnaujino Europos kalbinės vienybės ir šimtmečius trunkančios kalbinės eurointegracijos klausimus. Eurointegracijos procesas apima arba Europos kalbinę teritoriją kaip visumą, nepriklausomai nuo genetinių ryšių, kaip lyginamųjų laipsnių atveju (pavyzdžiui, vengrų ir suomių kalbose), arba Europos kalbinės teritorijos dalis, vadinamas eurozonomis, kurių protomodelis yra N. Trubeckojaus apibrėžta Balkanų sąjunga. Šiaurės slavų sąjunga (ŠSS) tarp vakarinių ir vakarinių-rytinių (ukrainiečių / baltarusių) kalbų kuriasi jau nuo XIII–XIV a. Kitaip nei tradicinės eurozonos, ŠSS apima artimai susijusias kalbas, kurios gali reintegruotis įvairiais, net ir pačiais giliausiais (morfologijos) lygmenimis. Šie giliausi kalbos lygmenys su skolinimosi procesu ir ekstralingvistinės tikrovės pokyčiais tvarkosi savais vidiniais metodais. Straipsnyje nagrinėjamos kelios šių vidinių metodų ypatybės, bendros tiek ŠSS kalboms, tiek lietuvių kalbai. ŠSS vaidmuo lietuvių kalbos raidoje nelemia tiesioginio skolinimosi, ŠSS yra katalizatorius, o už skolinimosi rezultatus atsakinga vidinė lietuvių kalbos sistema, kurios vartotojai, pasak A. Šleicherio, išsaugojo (bent jau iki XIX a.) ypatybes, rodančias artimus baltų ir slavų kalbų genetinius ryšius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Eurointegracija; Europeizmas; Europos kalba; Eurozona; Kalbinė eurointegracija; Kalbų sąjungos; Skolinimasis; Slavų kalbos; Baltic languages; Borowing; Euro-integration; Euro-lexemes; Euro-zone; European language; Linguistic Eurointegration; Linguistic unions; Slavic languages.

ENThe changes in the political climate Europe has faced over the last two decades revived the idea of the old united Europe and renewed the issues of European linguistic unity and its durable linguistic euro-integration. The process of euro-integration covers the European linguistic territory as a whole, irrespective of genetic links as in the case of comparative degrees (for example, in the Hungarian and Finnish languages), or parts of the linguistic territory of Europe, which are called Eurozones, the proto-model of which is the Balkan union defined by N. Trubeckoj. The union of the Northern Slavs between the western and the west-eastern (Ukrainian/Belarusian) languages had been creating since the 13th–14th centuries. Unlike traditional Eurozones, the union of Northern Slavs covers closely related languages, which can reintegrate on various (morphological) levels. These deepest linguistic levels and their borrowing processes and changes in the extra-linguistic reality use their internal method. The article analyses several peculiarities of these internal methods common for the languages of Northern Slavs as well as for the Lithuanian language. The role of languages of the Northern Slavs in the development of the Lithuanian language did not determine the direct borrowing. These languages served as the catalyst, whereas, the internal system of the Lithuanian language is responsible for the results of the borrowing process.