"According to the confession in which I die" : taking measures of allegiances in seventeenth-century Wilno

LTAnkstyvaisiais naujaisiais laikais Vilnius buvo itin multikonfesinis miestas. Čia viena šalia kitos gyveno ir bendrų reikalų turėjo penkių oficialiai pripažintų ir atvirai praktikuojančių krikščioniškų konfesijų – Romos katalikų, liuteronų, kalvinistų, ortodoksų ir unitų, taip pat žydų ir totorių bendruomenės. Būtent toleravimas (netapatinti su „tolerancija“) buvo tai, kas formavo gyventojų kasdieninio elgesio modelius. Kartais prasiveržianti prievarta ar atviras priešiškumas sudarė galimybę glaudžiai vienas šalia kito gyvenantiems individams ir bendruomenėms, koegzistuoti su žmonėmis, kurių jie nekentė arba kuriuos laikė, mažų mažiausiai, nepataisomais bukagalviais. Straipsnio tyrimo išeities pozicija yra prielaida, kad miestiečiai turėjo rasti tam tikrą sugyvenimo modelį („modus vivendi“) su individais ar bendruomenėmis už savos konfesijos ribų. Taigi kiekvienas vilnietis atstovavo platų elgesio spektrą – nuo stropios uždaros religinės praktikos ir santykio, iš vienos pusės, ir tam tikro protoekumenizmo, iš kitos. Tokią prielaidą patvirtina dokumentai –paskutiniosios valios pareiškimai, testamentai, palikimo paskirstymas įvairioms religinėms institucijoms ar individams, mišrios santuokos, krikšto tėvų praktika. Remiantis dokumentine medžiaga straipsnyje svarstoma, ar tokie konfesinių ribų susikirtimai liudijo tam tikrą „indiferentizmo“ laipsnį, kurį kai kurie revizionistai manė esant teisingą, kartais priešstatydami jam hierarchizuotą konfesionalizmo paradigmos etatizmą.Reikšminiai žodžiai: Kalvinizmas; Katalikybė; Konfesionalizacija; Liuteronizmas; Naujųjų amžių Vilnius; Religinė tolerancija; Stačiatikybė; StačiatikybėUnitai; Unitai; Vilnius ankstyvaisiais naujaisias laikais; Calvinism; Catholicism; Confessionalization; Early modern Vilnius; Lutheranism; Lutheronism; Orthodoxy; Religious toleration; Uniates.

ENThe range of multiconfessionalism in early modern Wilno (Vilnius) was unusually wide. This was a place where not only Christians, Jews, and Tatars engaged in more and less structured interactions, but where all (including the Jews and the Tatars) had to be ready to negotiate a Christian landscape of five recognized and openly practising confessions: Roman Catholics, Lutherans, Calvinists, Orthodox, and Uniates. The practice of toleration (not to be confused with tolerance) was one of finding a set of habits - some of them implicated in violence, or at least in adversarial relationships - that allowed individuals and communities to co-exist, sometimes cheek by jowl, with people who were hated, or, at the very least, held for incorrigibly pigheaded. My point of departure is the assumption that all had to find some sort of modus vivendi with people beyond their own confession, but that individual Vilnans represented a large spectrum between zealously exclusionary practices and attitudes, at the one extreme, and a sort of protoecumenicism, at the other. Drawing on evidence such as explicit statements in last wills and testaments, ranges of deathbed bequests to religious institutions and individuals, mixed marriages, and godparenting practices, I sketch out a range of individual practices and their underlying attitudes. These data provide material for concluding considerations of the question whether these crossings of confessional limits were symptoms of the groundlevel ‘indifferentism’ that some revisionists have sought to establish as a corrective to, and in some cases in opposition to, the top-down etatism of confessionalization paradigms. [text from author]