Narratives of identity : a postcolonial rereading of Dalia Grinkevičiūtė's Lithuanians by the Laptev Sea

LTLiteratūros skaitymui iš postkolonijinės kritikos perspektyvų Lietuvoje kol kas skiriama mažai dėmesio. Straipsnyje siekiama pagrįsti, jog Rytų Europa, konkrečiai Lietuva, yra postkolonijinis regionas ir todėl postkolonijinė literatūros teorija gali būti naujas ir prasmingas nesenos skausmingos praeities perskaitymo būdas. Diskutuojama su paplitusia nuomone, jog post-sovietinio bloko literatūrai negali būti taikoma postkolonijinė teorija. Straipsnio autorius analizuoja Dalios Grinkevičiūtės autobiografinį romaną "Lietuviai prie Laptevų jūros", kuriame užfiksuoti išgyventos tremties į Sibirą 1941 m. prisiminimai. Teigiama, kad postkolonijinė teorija tampa galimybe mesti iššūkį įprastiniams šio teksto perskaitymo būdams, vyraujantiems Lietuvoje. Remiantis Horni Bhabha išdėstyta istorijos koncepcija jo veikale "The Location of Culture" (1994) siūloma trėmimų patirtį analizuoti formuojant ir performuojant dabartinę Lietuvos kultūrą, atsisakant praeities išgyvenimus vertinti kaip dabartinės nepriklausomos Lietuvos tautos ir valstybės formavimosi išeities tašką.Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Postkolonializmas; Tremtis; Dalia Grinkevičiūtė; Lithuanian literature; Postcolonialism; Exile; Dalia Grinkevičiūtė.

ENPostcolonial scholarship has not yet paid much attention to the Baltic States, but it is an emerging phenomenon. This paper attempts to demonstrate that Eastern Europe, specifically Lithuania, is a postcolonial place, and that postcolonial discourse opens up possibilities for new readings of the recent - and painful - past. Using Dalia Grinkevičiūtė's autobiographical narrative Lithuanians by the Laptev Sea, which recounts her family's ordeal during the mass deportations of Lithuanians to Siberia in 1941, the paper argues that postcolonial theory challenges common approaches to the text as it is read throughout Lithuania. Working with Homi Bhabha's conceptions of history in The Location of Culture (1994), the paper suggests that painful experiences in Lithuania's recent past, such as the deportations of 1941, are best read as continually shaping and reshaping the present culture of Lithuania, rather than read as departure points out of which the Lithuanian nation-state has been created. [From the publication]