Vilniaus bažnyčių ir venuolynų paveikslų restauravimas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje

LTŠiame straipsnyje tyrinėjama Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimo tradicija, kuri XVIII a. pabaigoje pasikeitė. Įsigalėjo restauravimas, kuris vertino senų paveikslų autentiškumą, istoriją, siužetą, autorystę ir gerbimą, dėl to restauravimo metu siekta atidengti tai, kas paslėpta ankstesnių „atnaujinimų“ ar laiko pažeidimų. Tokia restauravimo koncepcija buvo suformuluota Apšvietos epochos idėjų; pastebimos akivaizdžios jos sąsajos su Vilniaus universitete įsteigta Tapybos ir piešimo katedra, kurios dėstytojai ir studentai įvairiose Vilniaus miesto bažnyčiose ir vienuolynuose restauravo nykstančius meno kūrinius. Remiantis šiuo metu turima informacija apie Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų restauruotus paveikslus nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, išskirtinos dvi restauravimo priežastys: suplanuotas tikslinis ir priverstinis paveikslų restauravimas. Tikslinio restauravimo atvejai sietini su paveikslų perkėlimu, su aptaisų uždėjimu ir paveikslų karūnacija. Dažniausiai tikslingai būdavo restauruojami vertingi, tikinčiųjų pagarbą pelnę ir malonėmis garsėjantys paveikslai, privačių asmenų dailės rinkinių eksponatai. Priverstinio paveikslų restauravimo atvejai susiję su įvairiais mechaniniais pažeidimais ir su paskirties pasikeitimu. Paveikslai taip pat restauruoti kai buvo pažeisti priežiūros metu ar neužtikrinus saugių laikymo sąlygų. Dažniausiai pasitaikantys paveikslų pažeidimai yra įtakoti įvairių gamtos reiškinių ir natūralaus senėjimo procesų.Reikšminiai žodžiai: Bažnyčios; Lietuvos tapyba; Paveikslų restauravimas; Pranciškus Smuglevičius; Restauracija; Tapyba; Vienuolynai; Vilniaus bažnyčios; Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveldas; Vilniaus vienuolynai; Vilnius; Švietimo epocha; Churches; Lithuanian painting; Monasteries; Painting; Pranciškus Smuglevičius; Restoration; Restoration of paintings; Restoration of pictures; The Enligstenment; The heritage of the Vilnius churches and monasters; Vilnius; Vilnius churches; Vilnius covents.

ENThe technique for the restoration of art works dominated by the middle of the 18th c. described as the "renewal" of art works is often shown by the violations of authorial paintwork during the cleaning, as well as complete or partial painting one of the visual side of the painting by replacing the authorial idea or composition and the creation of impression of the painting "renewal". At the end of the 18th c., qualitatively new restoration changed and apparently evident, which is characterized by the view that old paintings are valuable for their authenticity, history, plot, authorship and worship, and therefore they must be conserved and restored, and it is necessary to uncover the hidden previous "renewals" or time damages during the restoration. Such a restoration concept was formulated by the ideas of the Enlightenment epoch; attitude of romanticism was favourable to it, too; it encouraged to show interest in the past of the country, collection and conservation of ancient monuments. There are obviously noticeable links of the change in the concept of restoration with the Painting and Drawing Department established at Vilnius University, the students and academics of which restored vestigial art works in various churches and monasteries of Vilnius city. Later, after the closure of Vilnius University, various students of Russia and European art schools of Lithuanian origin continued their successful restoration of art works. And only thanks to these restoration works carried out, valuable art works have been conserved for the faithful and laity, which now adorn the churches of Vilnius city or are conserved in funds of various museums. [text from author]