Kiprijono Lukausko "Pamokslų kalba"

LTStraipsnyje pateikiama Kiprijono Lukausko „Pamokslų“ kalbos istorinė bei dialektologinė analizė. Sukauptų duomenų tyrimas atskleidė, kad „Pamokslų“ kalbą sudaro trys klodai: žemaitiškasis, rytų aukštaičių tarmės ir tradicinės ano meto rašomosios kalbos. Kiekvienas jų detaliai aptariamas straipsnyje. Žemaitišką „Pamokslų“ kalbos pobūdį lemia daugelis elementų, tarp jų beafrikatės žemaitiško tipo formos, balsių o, ė dvibalsinimas, dvibalsių ai, ei vienbalsinimas, trumpojo e virtimas i tam tikrose nekirčiuojamose žodžio vidurio morfemose. Daugiausia duomenų pateikia beafrikačių formų tyrimas. Lukauskas vartoja beafrikates formas, turinčias t, d vietoj č, dž ne tik pozicijoje prieš pralietuvių trumpąjį balsį *a, bet ir pozicijoje prieš užpakalinius balsius. Tokios formos dabar vartojamos šiaurės žemaičių („dounininkų“) patarmės tik vakarinėje dalyje. Taigi tik šiame plote tegali būti ieškoma autoriaus gimtoji šnekta. „Pamokslų“ kalbos rytų aukštaitiškąjį klodą, kuris yra antrinis, atsiradęs Lukauskui gyvenant rytų aukštaičių tarmės plote ir stengiantis prisitaikyti prie vietos žmonių kalbos, ne visais atvejais lengva išryškinti dėl vartojamos rašybos netobulumo. Autorius raide u žymėjo ne tik balsius u, ū, turimus rytų aukštaičių tarmėje vietoj ą ir an tipo junginiuose, bet ir šių garsų žemaitiškus atitikmenis o, ō. Taigi rašte žemaitiškas ir rytų aukštaičių tarties skirtumas suniveliuotas, o nežinant tarties atskirti šios rūšies pavyzdžius neįmanoma. Vakarų aukštaičių tarmės elementų Lukausko tekstų kalboje nėra. Tiesioginio tos tarmės poveikio „Pamokslų“ kalbai nepastebėta.Reikšminiai žodžiai: Kiprijonas Lukauskas; Pamokslai; Kiprijonas Lukauskas; Sermons.

ENThe paper is devoted to the analysis of the language of "Pamokslai" ("Sermons") by Kiprijonas Lukauskas, which, it is claimed, draws upon three basic sources: the author's native Žemaitish dialect, the East Aukštaitish dialect, and the traditional written language of the period. The primary source of "Pamokslai" is considered to be the Žemaitish dialect and the author's native spoken variety of this dialect is traceable to the area where the North Žemaitish dialect called "kretingiškiai" was spoken. Thus the findings of the present study contradict the viewpoint that the data under discussion belong to the South Žemaitish dialect called "dumninkai". The language of "Pamokslai" has also been influenced by the "puntininkai" variety of the East Aukštaitish dialect because Lukauskas was a parish priest in Troškūnai for ten years. No evidence has been found to relate the language of "Pamokslai" to the West Aukštaitish dialect, although the influence of the written form of the language in use at that time is clearly obvious. [From the publication]