LTMinint vyskupo Julijono Steponavičiaus (1911–1991) gimimo šimtųjų ir mirties dvidešimtųjų metinių minėjimus jo asmenybė vėl trumpam sugrįžo į istorinės atminties lauką. Šio ganytojo gimimo ir mirties datos įrėmina permainingos XX a. Bažnyčios istorijos Lietuvoje patirtį. Šį pasaulį būsimasis vyskupas pirmą kartą išvydo byrant carinei Rusijos imperijai, kai Bažnyčia kėlėsi naujam gyvenimui po kelis dešimtmečius trukusios priespaudos, o su juo atsisveikino sovietų imperijos agonijos dienomis, tautai ir Bažnyčiai viltingai žvelgiant į Dievo suteiktą dar vieną laisvo gyvenimo galimybę. Vysk. Steponavičiaus asmenybė glaudžiai susijusi su tautos ir Bažnyčios likimu nelaisvės sąlygomis. Vysk. Steponavičius ir istorinėje atmintyje yra išlikęs pirmiausia kaip vienas iš Bažnyčios pasipriešinimo sovietų režimui simbolių. Bažnyčios santykis su totalitariniu sovietų režimu buvo nevienareikšmiškas. Viena vertus, šio režimo strateginis tikslas – sugriauti institucines religijos struktūras ir visiškai ateizuoti visuomenę – paliko labai mažai galimybių pasiekti patvaresnį kompromisą. Kita vertus, agresyvi režimo antibažnytinė politika vertė tokio kompromiso ieškoti. Abi alternatyvos – kompromisas arba bekompromisis Bažnyčios teisių gynimas – buvo vienodai pavojingos. Remiantis religinį gyvenimą kontroliavusių sovietų valdžios institucijų archyviniais dokumentais, taip pat Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve išlikusiais negausiais Steponavičiaus vyskupavimo pėdsakais, šiame straipsnyje mėginama detaliau atkurti kelią, kurį minėtai dilemai spręsti rinkosi šis dvasininkas.Reikšminiai žodžiai: Bažnyčia; Kaziimieras Paltarokas; Totalitarizmas; Tremtis; Vyskupas J. Steponavičius; Vyskupas Julijonas Steponavičius; Bischop V. Steponavičius; Bishop Julijonas Steponavičius; Church; Exile; Kaziimieras Paltarokas; The Church; Totalitarianism.
ENWhen commemorating the 100th birth anniversary and the 20th death anniversary of Bishop Julijonas Steponavičius (1911–1991), his personality was again briefly recalled in the historical memory. The dates of birth and death of this pastor frame the experience of the variable 20th c. history of the Church in Lithuania. The bishop was born at the moment of collapse of the Tsar Russian Empire, when the Church rose for the new life after several decades of oppression, and he died on the eve of the agony of the Soviet Empire, when the people and the Church hopefully viewed another opportunity of independent life provided by God. The personality of Bishop Steponavičius is closely related to the fate of the nation and the Church in captivity. He is recalled in the historical memory primarily as one of the symbols of Church resistance to the Soviet regime. The relationship of the Church with the totalitarian Soviet regime was ambiguous. On the one hand, the strategic aim of the regime – to destroy institutional religious structures and fully atheise society – left few possibilities to reach a more stable compromise. On the other hand, the aggressive anti-Church policy pursued by the regime forced to search for such a compromise. Both alternatives – a compromise or uncompromising defence of the rights of the Church – were equally dangerous. Based on the archival documents of Soviet authorities that controlled religious life as well as the scarce traces of the bishopric of Steponavičius in the archives of Vilnius Archdiocese Curia, the paper attempts to reproduce the road that the bishop took to solve the dilemma.