Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius - sodininkas

LTXIX amžius lietuvių kultūrai yra svarbus kaip tautinio Atgimimo metas. Jame gilų pėdsaką paliko Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801- 1875). Mažiausiai tyrinėjimų paliesta ir paslaptingiausia vyskupo biografijos pusė yra privatus gyvenimas, ne išimtis ir jo laisvalaikis - sodininkystė. Jį nuo mažumės, mokantis Žemaičių Kalvarijoje, vėliau dirbant Kražiuose ir Varniuose, lydėjo mokslo įstaigų turėti sodai, kurio nuosavo dėl darbo aplinkybių ilgai pats užsiveisti negalėjo. Po 1850 m. konsekracijos Žemaičių vyskupas Valančius, persikėlęs į vyskupų rezidenciją Varniuose, jos rytinėje pusėje ilgainiui įveisė sodą. Sodas vyskupui buvo ne vien tik to laikmečio namų akcentas, bet ir saviraiškos priemonė bei rezultatas. Kurdamas sodą jis atsižvelgė į užimamas aukštas pareigas Katalikų Bažnyčios hierarchijoje, todėl sode buvo užsodinta tuopų alėja ir įrengtas tvenkinys. Prie namų sode daugiausia auginti vaismedžiai, būta krūmų ir kitų žolinių augalų. Iš pastarųjų auginta insekticidinėmis bei kvapiosiomis medžiagomis pasižyminti vaistinė balzamita, kurios lapus vyskupas naudojo knygų apsaugai nuo kenkėjų. Sodas taip pat tarnavo kaip pamokų ir susitikimų vieta. Aktyvi vyskupo sodininkystės veikla nutrūko pasaulietinei valdžiai jį 1864 m. iškėlus į Kauną ir uždraudus iš jo išvykti. Tad nors rezidencija iki gyvos galvos jam ir išliko, bet pamažu jo užveistas sodas sunyko ir mūsų dienų nepasiekė.Reikšminiai žodžiai: Motiejus Valančius; Sodai XIX a. Lietuvoje; Sodininkystė; Vyskupas Motiejus Valančius; Bishop Motiejus Valancius; Gardening; Gardening in Lithuania at XIX century; Horticulture; Motiejus Valančius.

ENThe 19th c. is important for the Lithuanian culture as the period of national rebirth. Samogitian Bishop Motiejus Valančius (1801–1875) left a deep imprint in it. His private life, his pastime activity of horticulture not being an exception, has been least investigated and remained most mysterious. From the very young days, when he studied at Žemaičių Kalvarija, and later, when he worked in Kražiai and Varniai, he was accompanied by gardens owned by educational institutions; he could not have his own garden due to his working conditions for a long time. After consecration in 1850, Samogitian Bishop Valančius moved to the residence of bishops in Varniai and over time he planted a garden in its eastern part. A garden for him was not only an accent of home of that time, but also the means and result of self-expression. When creating the garden, Valančius took account of his high post in the hierarchy of the Catholic Church, thus his garden had an alley of poplars and a pond. He mainly cultivated fruit trees; there were also bushes and other graminaceous plants. Among the latter there was a balsam herb distinguished by insecticidal and fragrant properties, and the bishop used its leaves to protect books against pests. The garden also served the purpose of a place of lessons and meetings. The bishop’s intense horticulture activity was discontinued after he was assigned to Kaunas by the secular authorities in 1864 and prohibited to depart from it. Therefore, although the residence belonged to him until his death, his garden gradually fell into decay and has not survived.