Kultūrinės autonomijos idėja ir katalikiško švietimo sistema tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.)

LTStraipsnyje analizuojami Katalikų Bažnyčios siekiai įgyvendinti kultūrinės autonomijos švietimo srityje idėją Lietuvos Respublikoje 1918-1940 m. Kultūrinės autonomijos idėja regėta kaip geriausias būdas įgyvendinti konfesinę švietimo sistemą šalyje. Lietuvių katalikų veikėjai susidomėjo šia idėja Pirmojo pasaulinio karo metu, paskatinti gyvenimo Rusijos imperijoje patirties, kai carizmas negailestingai varžė Katalikų Bažnyčios veikimo laisvę ir neleido kurti katalikiškos švietimo sistemos. Kultūrinės autonomijos idėja laikyta patikimiausiu būdu įgyvendinti Katalikų Bažnyčios tikslus švietimo srityje, t. y. sukurti konfesinę švietimo sistemą, užtikrinti jos vientisumą ir neliečiamybę. Iškovojus nepriklausomybę, Katalikų Bažnyčia bandė pati imtis konfesinės švietimo sistemos įgyvendinimo, tačiau pristigo jėgų ir lėšų, todėl savo dėmesį sutelkė į jos dalį – vidurinę mokyklą. Be to, trečio dešimtmečio pirmoje pusėje šalies politiniame gyvenime dominuojant krikdemams, kurie gynė Katalikų Bažnyčios teises, kultūrinės autonomijos idėja neatrodė gyvybiškai reikalinga – valstybė į Katalikų Bažnyčios teises švietimo srityje nesikėsino.Tačiau situacija ūmai pasikeitė 1926 m., kai krikdemai savo pozicijas prarado, o juos pakeitusios politinės jėgos – iš pradžių kairieji, vėliau nacionalistinis tautininkų režimas – griebėsi valstybėje apriboti Katalikų Bažnyčios teises. Kai tautininkų režimas ėmėsi monopolizuoti švietimo sistemą valstybės rankose, katalikų diskusijose atgimė kultūrinės autonomijos idėja ir bandyta ją įgyvendinti iki pat Nepriklausomybės praradimo. Kultūrinės autonomijos idėjos permanentiškas suaktualėjimas katalikiškoje spaudoje nuo 1926 m. buvo tarsi lakmuso popierėlis, kuris liudydavo politinio režimo bandymą apriboti Katalikų Bažnyčios teises ugdymo erdvėje. Ryškiausiai tai buvo matyti vidurinio mokslo srityje, kur valstybė nuosekliai siekdama savo rankose monopolizuoti švietimo erdvę, mažino katalikiškų privačių mokyklų svorį. Visi Lietuvos katalikų sukurti kultūrinės autonomijos projektai liko popieriuje, nes politinis režimas, užsibrėžęs valstybės rankose monopolizuoti ugdymą, apie juos nenorėjo nė girdėti. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Katalikiškas švietimas; Katalikiško švietimo politika; Kultūrinė autonomija; Kultūrinės autonomijos idėja; Lietuvos Respublika (1918-1940); Lietuvos Respublika 1918-1940 m.; Valstybė ir Bažnyčia; Vidurinės mokyklos; Catholic education; Catholic educational policy; Cultural autonomy; Lithuanian Republic (1918-1940); Secondary-schools; The Republic of Lithuania in 1918-1940; The State and the Church; The idea of cultural authonomy.

ENThe article gives an overview of the Catholic Church's aspirations to implement the idea of cultural autonomy in the field of education in the Republic of Lithuania in 1918-1940. The Catholic Church viewed the idea of cultural autonomy in the field of education as the right to create a confessional educational system in the country. Lithuanian Catholic public figures became interested in the idea of cultural autonomy during World War I after living in the Russian Empire, where the tsar's government hampered the Catholic Church's freedom of action and did not allow the creation of a Catholic educational system. The idea of cultural autonomy was considered to be the most reliable way to implement the aims of the Catholic Church in the field of education, i.e. to create a confessional educational system as well as ensure its integrity and inviolability. When Lithuania gained its independence, the Catholic Church tried to create a Catholic educational system, but the church did not have enough strength and resources to achieve this goal and therefore, the main attention was paid only to one of its chains - the secondary school. Moreover, the Christian Democrats, who defended the rights of the Catholic Church, had political domination in the first half of the 1920s, but they did not regard the idea of the country's cultural autonomy as essential, and therefore, the state did not restrict the Catholic Church's rights in the field of education.However, the situation changed in 1926 when the Christian Democrats lost their positions and were replaced by other political forces, i.e., first of all by the leftists, and later by the nationalists' regime which started hampering the Catholic Church's domination in the field of education. When the nationalists' regime attempted to monopolize the educational system in the hands of the state, the idea of cultural autonomy was revived in Catholic discussions and Catholics tried to implement it until the loss of Lithuania's independence. In this period the idea of the cultural autonomy was brought up-to-date in the Catholic press and became an indicator that showed the attempt of the nationalists' regime to restrict the rights of the Catholic Church in the field of education. The latter could be apparently observed in the field of secondary education as the state consistently reduced the number of private Catholic schools and attempted to monopolize the educational system. All cultural autonomy projects created by the Lithuanian Catholics remained unimplemented because the nationalists' regime sought to monopolize education in the hands of the state and did not support them. [text from author]