Neišsipildžiusio gyvenimo vaizdas Lazdynų Pelėdos autobiografijoje

LTStraipsnyje analizuojama Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) autobiografija ir kiti autobiografiniams raštams priskirtini tekstai. Akcentuojamas refleksijos nesuponuojantis, negatyviu emociniu impulsu grįstas santykis su savuoju gyvenimu, jį matant kaip absoliučiai neišsipildžiusį, nebandant kelti klausimų ir ieškoti priežasčių. Pasitelkti Sofijos Pšibiliauskienės laiškai ir sesers Marijos Lastauskienės autobiografija Iš praeities bei autobiografinis romanas "Praeities šmėklos" atveria tipišką su priklausomybe moteriškajai lyčiai susijusią XIX amžiaus draudimų ir apribojimų atmosferą, kurioje seserys augo ir buvo auklėjamos. Keliama hipotezė, kad minėti apribojimai slopino asmenybės raišką ir savarankiškumą ir nulėmė negebėjimą valingai ir konstruktyviai kurti savąjį gyvenimą. Todėl Sofija troško išsiveržti iš privačios namų erdvės. Negalėjusi jos atsisakyti, siekė įvaldyti naujus – aktyvios ir kuriančios moters – vaidmenis, bandė savo gyvenimu įtvirtinti skausmingų pasirinkimų reikalaujančias vertes: lietuvybę, išsilavinimą, ekonominę nepriklausomybę. Pastarosios dvi yra tipiškos ne tik lietuvėms rašytojoms, bet ir XIX amžiaus Europos moterims rašytojoms. Lazdynų Pelėdos autobiografija atspindi ir kitą su moterų autobiografijomis susijusią žymę: fragmentišką, daugiau nutylintį nei pasakantį kalbėjimą, kontrastuojantį su vyrišku linijiniu ir chronologiniu pasakojimu, išskirtinai susietu su viešosios erdvės vertėmis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Autobiografija; Moteris rašytoja; Rašytoja moteris; Savirefleksija; Skurdo kultūra; Vertybės; Autobiography; Culture of poverty; Self-reflection; Selfreflection; Value; Woman writer; Women writer.

ENThe article analyses the autobiography of Sofija-Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda) as well as other texts attributed to autobiographical writing. The emphasis is placed on the relationship between own life of a woman self and her family, which is based on non-presupposing reflection and negative emotional impulse, without even attempting to raise questions concerning the causes for such unfulfilled life. The letters by Sofija Pšibiliauskienė, the autobiography Iš praeities and the autobiographical novel Praeities šmėklos of her sister, used in this article reveal the atmosphere of restrictions related to womankind, which was typical of the 19th when both sisters were brought up and educated. Lazdynų Pelėda sought to escape the private environment of home; however, she was never able to fully refuse it. She desired to master new roles associated with an active and creative woman, and to establish such values requiring painful choices as Lithuanity, education, and economic independence by living her own life correspondingly. The latter two values were characteristic not only of Lithuanian women writers but also of the 19th century European women writers. The autobiography of Lazdynų Pelėda reflects one more feature related to feminine autobiographies, i.e., a fragmented speech, which tends to conceal rather than put everything openly in words, and, thus, stands in contrast to linear and chronological masculine narrative, exclusively associated with the values of public sphere. [From the publication]