Written standard and spoken standard

LTStraipsnyje aptariama bendrinė kalba – konkreti kalbos atmaina, kurios raida susijusi tiek su natūraliomis aplinkybėmis, tiek ir sąmoningomis pastangomis (kalbos inžinerija). Straipsnyje aprašomas bendrinės rašytinės ir bendrinės sakytinės kalbos santykis. Remiantis pavyzdžiais iš bendrinių kalbų vystymosi istorijos, nustatomi tam tikri universalūs bendrinių kalbų raidos dėsniai. Visuotinai sutinkama, kad bendrinės kalbos pradžia susijusi su vienos konkrečios tarmės, kaip būsimosios bendrinės kalbos pagrindo, pasirinkimu. Kiekviena bendrinė kalba praeina ankstyvosios raidos etapą, kuomet įvairios šnektos turi didelę įtaką rašomajai kalbai. Tačiau po to, kai bendrinės kalbos dialektinis pagrindas jau yra pasirinktas, prasideda atvirkščias reiškinys – rašomoji kalba įgyja vis didesnę įtaką šnekamajai kalbai, tampa jos norminimo įrankiu, taisyklingumo rodikliu. Šis pirmasis etapas, kuomet rašomąjį standartą formuoja šnekamoji kalba, gali būti pavadintas prestandartizacija, o antrasis, kuomet rašytinis standartas ima veikti šnekamąją kalbą – standartizacija. Šnekamoji bendrinė kalba yra rašomosios bendrinės kalbos ir šnektų amalgama. Tam tikra šnekamosios bendrinės kalbos dalis yra rašomosios atitikmuo, bet yra ir ypatybių, kuriomis šnekamosios bendrinės kalbos standartas struktūriškai skiriasi nuo rašytinio standarto. Ši šnekamojo standarto dalis kai kurių preskriptyvistų įvardinama kaip substandartinė šnekta, nors ją vartoja ir išsilavinę kalbėtojai.Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Interdialektas; Norminimas; Prestižas; Rašytinis standartas; Rašytinė bendrinė kalba; Sakytinis standartas; Sakytinė bendrinė kalba; Interdialect; Prestige; Spoken standard; Standard language; Standardization; Written standard.

ENThe paper discusses standard language – a specific language variety, the development of which is related to both natural circumstances and conscious efforts (language engineering). The paper describes the relationship of the standard written and standard spoken language. Based on the examples from the history of the development of standard languages, certain universal patterns are established. It is universally accepted that the beginning of the standard language is associated with the selection of a single specific dialect as the basis of the future standard language. Every standard language passes through the stage of early development, when different dialects highly influence written language. Yet after the dialectal basis of the standard language is selected, a reverse phenomenon takes place – written language acquires an increasingly bigger influence and becomes a tool for its standardisation as well as the indicator of its correctness. The first stage when the written standard is formed by spoken language might be called pre-standardisation, whereas the second stage when the written standard starts affecting spoken language might be called standardisation. The standard spoken language is the amalgam of the standard written language and dialects. A certain part of the standard spoken language is the equivalent of written language, yet there are features by which the standard spoken language structurally differs from the written standard. This part is called a sub-standard dialect by some prescriptivists, although it is also used by educated speakers.