Žvilgsnis į sakytinės žiniasklaidos kalbą

LTStraipsnyje siekiama išryškinti keletą publicistinių ir pramoginių laidų vartosenos skiriamųjų požymių. Nagrinėti keturi kintamieji: vienaskaitinių kreipimosi formų vartosena, gramatinių formų trumpinimas, pertarų vartosena, šnekamajai kalbai būdingos leksikos vartosena. Tyrimo hipotezė, kad pramoginės laidos vedėjas turėtų kalbėti paprastesne kalba nei publicistinės laidos vedėjas, pasitvirtino tik iš dalies. Paaiškėjo, kad skirtingo pobūdžio laidų vedėjų kalba labiau skiriasi pagal sąmoningai lengviau kontroliuojamų kintamųjų (vienaskaitinių kreipimosi formų ir šnekamajai kalbai būdingos leksikos) vartoseną, o pagal sunkiau sąmoningai kontroliuojamus kintamuosius (sutrumpintas gramatines formas ir pertarus) kalbos vartosenos skirtumai ne tokie ryškūs. Tokie rezultatai patvirtina, kad vedėjų kalbos pasirinkimas yra sąmoningas. Publicistinės laidos vedėjas tirtose laidose vartojo daugiskaitines kreipimosi formas, o pramoginę laidą vedusio žurnalisto kalboje kreipimosi formų pasirinkimas įvairavo priklausomai nuo adresato ir komunikacinių tikslų. Tirtų žurnalistų kalbos vartosenos kokybinė analizė atskleidė gramatinių formų trumpinimo sakytinėje kalboje priklausomybę nuo interakcijos pobūdžio. Ilgųjų gramatinių formų vartosena laikytina ryškiu monologinio kalbėjimo bruožu, o gramatinių formų trumpinimas – dialoginio kalbėjimo ypatybe. Viešosios sakytinės vartosenos tyrimai pravartūs svarstymams apie galimai viešojoje erdvėje besiformuojančias dvi viešosios vartosenos normas – oficialiosios bendrinės kalbos ir kasdienei vartosenai artimesnės paprastosios bendrinės kalbos.Reikšminiai žodžiai: Kokybinė analizė; Kreipimosi būdai; Oficialiosios ir kasdienės kalbos stiliai; Paprastoji kalba; Sakytinės žiniasklaidos kalba; Sociolingvistinės ypatybės; Viešasis diskursas; Šnekamosios kalbos leksika; Colloquial lexis; Forms of address; Language of spoken media; Official and colloquial style; Ordinary language; Public discourse; Qualitative analysis; Sociolinguistic features; Spoken media language.

ENThe paper aims to point out several distinctive features of the language use of publicist and entertaining programmes. Four variables were examined: the use of singular forms of address, abbreviation of grammatical forms, the use of expletives, the use of colloquial lexis. The research hypothesis that the host of an entertaining programme should speak a simpler language than the host of a publicist programme was only partially confirmed. It was established that the language of hosts of different programmes more differs according to the use of consciously more easily controlled variables (singular forms of address and colloquial lexis), whereas the differences are not that sharp with regard to consciously more hardly controlled variables (abbreviated grammatical forms and expletives). These results confirm that the hosts’ choice of language is conscious. The host of a publicist programme used plural forms of address, whereas the host of an entertaining programme varied the forms of address depending on the addressee and communication goals. The qualitative analysis of the use of language of investigated journalists revealed the dependency of abbreviation of grammatical forms in spoken language on the nature of interaction. The use of long grammatical forms is considered to be a pronounced feature of monologue speech, whereas abbreviation of forms – a feature of dialogue speech. The research of public spoken language use is useful for considerations about two possibly forming norms of public use: the official standard language and the common standard language that is closer to everyday use.