Imperial nationality policy and the Russian version of the history of the Grand Duchy of Lithuania in the mid-nineteenth century

LTXIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Romanovų imperija susidūrė su naujais iššūkiais tiek valstybės viduje, tiek tarptautinėje arenoje: 1825 metais dekabristų maištas, 1830 metais revoliucijos Vakarų Europoje, 1830–1831 metais sukilimas buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Bent jau dalis imperijos valdančiojo elito suvokė, kad Europoje vyksta permainos, kurios bręsta ir pačioje imperijoje. Tie iššūkiai imperijos elitą vertė ieškoti ir naujų ideologinių svertų. Straipsnyje analizuojama, kaip Rusijos tautinės politikos poreikiai privertė imperijos valdžią inicijuoti istorinius projektus, kurie rodytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškumą. Daugiausia dėmesio sutelkta į XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Švietimo ministerijos inicijuotą istorijos vadovėlio konkursą, po kurio ir susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos rusiška interpretacija – svarbiausiu jos kūrėju tapo Nikolajus Ustrialovas. Vadovėlis turėjo tapti viena iš priemonių stiprinti vadinamojo Šiaurės-vakarų krašto rusiškumą. Vadovėlis turėjo parodyti tiek šio krašto prigimtinį rusiškumą, kuris grindžiamas istorine teise (buvusios LDK žemės – tai rusų kunigaikščių palikimas) ir etnine gyventojų sudėtimi (šiame krašte gyvena slavų-rusų gentys), tiek ir lenkiškos įtakos plėtrą. Greta „istorinės politikos“ elementų straipsnyje taip pat atsižvelgiama į oficialios kraštui taikytos terminijos kaitą, gyventojų tautinių surašymų raidą ir kitus veiksnius. Taigi istorinio naratyvo funkcionavimas įkomponuojamas į platesnį tautinės politikos kontekstą.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorija; Nacionalinė politika; Nikolajus Ustrialovas; Rusijos imperija (Russian Empire); Sergejus Uvarovas; Tautinė politika; History of the Grand Duchy of Lithuania; National policy; Nationality policy; Nikolai Ustrialov; Russian Empire; Sergei Uvarov.

ENThis article analyses how changes in Russian nationality policy after the 1830-31 Uprising in Poland and Lithuania led to the initiative of an historical project that sought to prove the Russian nature of the Grand Duchy of Lithuania. It focuses on the tender organized by the Ministry of Education in the 1830s for the publication of a history textbook, which was to form the canon of Russian interpretations of the history of the Grand Duchy. The most important creator of this narrative was Nikolai Ustrialov. According to Ustrialov, the Grand Duchy of Lithuania was just as much a Russian state as the Grand Duchy of Moscow, with the sole caveat that the tiny Lithuanian nation had played a part in creating it. Territorial rivalry between these two states was a mere ‘family quarrel’ over which dynasty would prevail. The supremacy of the Lithuanian dynasty did not mean the victory of an alien power since the Lithuanian princes were closely related to Russian princes and moreover, a considerable number of them belonged to the Eastern (Orthodox) Church. Russians could regard therefore them as their own. The last part of this article is devoted to the changes in nationality policy after the 1863-64 Uprising and the requirement for a new interpretation of the history of the Grand Duchy of Lithuania. [text from author]