Atributinės konstrukcijos XVIII-XIX a. lietuviškuose raštuose

LTStraipsnyje pateikiami duomenys gauti išanalizavus atributinių konstrukcijų struktūrą keturiuose skirtingo pobūdžio XVIII-XIX a. lietuviškuose tekstuose. Statistinė sudėtinių konstrukcijų analizė rodo, kad trinarėms konstrukcijoms būdingi trys pažyminių išdėstymo pažymimojo daiktavardžio atžvilgiu būdai: (1) abu pažyminiai eina prieš pažymimąjį daiktavardį; (2) derinamasis pažyminys vartojamas prepoziciškai, o genityvo postpoziciškai; (3) abu pažyminiai eina po pažymimojo daiktavardžio. Tačiau nė vienas būdas nėra dominuojantis. Dažnumo atskiruose šaltiniuose svyravimo amplitudė pati ryškiausia tuo atveju, kai ir derinamasis, ir genityvo pažyminys vartojami prepoziciškai: šis būdas rečiausias Lukausko pamoksluose (18,7 proc.), o dažniausias „Aušroje“ (60,4 proc). Postpozicinis vartosenos tipas ryškiai dominuoja tose trinarėse konstrukcijose, kurių abu priklausomi dėmenys genityvai. Sudėtingesnės struktūros atributinėse konstrukcijose pažyminių pozicijos neapibrėžtumas pažymimojo (mazginio) daiktavardžio atžvilgiu išauga dar labiau. Atributinių dėmenų grandinė gali eiti prieš šį daiktavardį, būti nukeliama po jo arba jos dėmenys būna išdėstomi abiejose šio daiktavardžio pusėse. Šiose konstrukcijose prieš pažymimąjį daiktavardį dažniausiai pasakomi įvardiniai arba būdvardiniai dėmenys, o sudėtingesnės struktūros, labiau išplėsti genityvo pažyminiai vartojami postpoziciškai. Tad galima daryti išvadą, kad iki XIX a. 9-ojo dešimtmečio derinamųjų ir genityvo pažyminių vieta atributinėse konstrukcijose nebuvo apibrėžta, o jų sankaupos prieš pažymimąjį daiktavardį dar nedominavo.Reikšminiai žodžiai: Atributinių konstrukcijų struktūra; Atributinė frazė; Atributinės konstrukcijos; Derinamasis pažyminys; Genityvas; Lietuviški raštai; Postozicinis kilmininkas; Prepozicinis kilmininkas; Senieji raštai; Struktūra; Agreeing attribute; Attribute phrase; Compound attribute phrases; Genitive; Lithuanian Writings; Old writings; Postposed genitive; Preposed genitive; Structure; The structure of compound attribute phrases.

ENThe paper presents the data obtained having analysed the structure of attributive constructions in four different Lithuanian texts of the 18th–19th c. The statistical analysis of compound constructions shows that three-member constructions could be characterised by three ways of arrangement of attributes with respect to the modified noun: (1) both attributes are placed before the modified noun; (2) the agreeing attribute is used in a preposition and the genitive attribute is used in a postposition; (3) both attributes come after the modified noun. However, neither mode dominates. The range of incidence in individual sources is most prominent in the case when both agreeing and genitive attributes are used in preposition: this mode is rarest in Lukauskas’ sermons (18.7 per cent) and most frequent in “Aušra” (60.4 per cent). The postposition use type evidently dominates in those three-member constructions, in which both dependent components are genitives. Indetermination of the position of attributes in more complex attributive constructions with regard to the modified (nodal) noun increases even more. The chain of attributive components may be placed before this noun, after it, or its components may be arranged on the both sides of this noun. Pronominal or adjectival components are mainly placed before the modified noun in these constructions, whereas the more expanded genitive attributes of a more complex structure are used in postposition. A conclusion may be drawn that before the ninth decade of the 19th c. the place of agreeing and genitive attributes in attributive constructions was not defined, and their accumulation did not yet dominate before the modified noun.