Bažnytinė vėliava: dailės tradicija ir šių dienų sprendimai : bažnytinės vėliavos kilmė, funkcija ir paplitimas

LTVėliava – skiriamasis ženklas, išreiškiantis stiprią heraldinę, simbolinę spalvinę informaciją. Nuo X a. plito bažnytinės vėliavos. Bažnytinė vėliava dalyvauja liturginėse apeigose, nešama procesijose prieš monstranciją su Švč. Sakramentu, simbolizuoja ypatingą maldininkų pagarbą jam, tuo pačiu tarsi atstovauja tikinčiuosius, jų brolijas, bažnyčias, parapijas apeigose. Bažnytinės vėliavos puošiamos religinio turinio įrašais, šventųjų atvaizdais, simboliais. Jos dažniausiai siuvinėtos, aplikuotos, arba su įsiūtais tapytais paveikslais. Cechų vėliavos puoštos amatų globėjų atvaizdais, emblemomis, darbo įrankiais. Brolijų ir cechų vėliavos paplito XVII a. Anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta Vilniaus Šv. Onos brolijos vėliava (1501 m.). Iš baroko laikotarpio seniausia išlikusi yra XVII a. vidurio Vilniaus bernardinų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos vėliava. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad jų buvo daug ir labai įvairių. XVI-XVIII a. amatininkų cechų ir brolijų vėliavose būdavo vaizduojami šventieji globėjai. Gausiausiai tarp brolijų vėliavų paplito Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. XIX a. vėliavų palikimas žymiai gausesnis, nei ankstesnių amžių. Vėliavų siužetai pasižymėjo plačia temų įvairove. Tai daugiausia vėliavos su šventųjų globėjų atvaizdais, Kristaus Kančios Kelio stotimis, įvairiomis Šv. Rašto temomis. XIX a. pab.-XX a. pr. vėliavos dažniausiai buvo su įsiūtais paveikslais. Jie tapyti vietoje, taip pat pradėtos vežti ir manufaktūrose spausdintos litografijos. Tuo tarpu sovietmečiu naujos vėliavos buvo siuvamos pogrindyje.Reikšminiai žodžiai: Bažnytinė vėliava; Bažnytinės kultūros paveldas; Dekoro technologijos; Liturginiai reikmenys; Simbolinės ypatybės; Tradicija; Žemaitija (Samogitia); Žemaitijos kultūra; Decoration technology; Ecclesiastical cultural heritage; Ecclesiastical flag; Liturgical items; Sacred flag; Samogitia; Samogitia's culture; Symbolic features; Tradition.

ENFlag is a distinctive symbol expressing strong heraldic and symbolic colour information. Church flags began gaining popularity since the 10th century. Church flags are used in liturgical ceremonies, processions before the monstrance with the Confirmation; they symbolise exceptional honour, and at the same time they represent the faithful in ceremonies of their brotherhoods, churches, parishes. Church flags are decorated with inscriptions of religious content, images of the saint and symbols. These decorations are usually stitched or appliqued. Flags of workshops are usually decorated with portraits of art guardians, emblems and work tools. Flags of brotherhoods and workshops gained popularity in the 17th century. The first flag mentioned in written sources was the flag of the St. Anne’s Church in Vilnius (1501). The oldest Baroque flag preserved to the present day is the 12th century flag of the brotherhood of the Church of Holy Virgin Mary. Written sources claim there were many different flags. In the 16th–18th centuries, saint guardians of worships and brotherhoods were depicted on flags. Portraits of the Holy Virgin Mary were the most popular among brotherhoods. The number of flags of the 19th century is considerably higher than of previous centuries. The plots depicted on flags varied a lot. A great number of flags had depicted portraits of saints and various plots from the Holy Script. At the end of the 19th–beginning of the 20th century, the majority of flags had pictures sewn in. They were painted on the spot. However, during the Soviet period, new flags were sewed secretly.

• Teologija / Theology
• Menotyra / Arts