Lietuvos seimo 1936 metų reforma

LTLietuvos 1922 metų Konstitucija įtvirtino vadovavimo valstybei sistemą, užtikrinančią parlamento hegemoniją ir vykdomosios valdžios institucijų (prezidento ir Ministrų kabineto) subordinaciją parlamentui, bet po 1926 m. perversmo į valdžią atėjusios jėgos ėmėsi ją pertvarkyti, sistemos centru paversdamos vyriausybę. Teisiniu požiūriu šios pastangos pirmiausia buvo atspindėtos 1928 metų Konstitucijoje, kuri buvusias svarbiausias išimtines Seimo funkcijas padalijo Seimui ir Respublikos prezidentui. [...] imtasi priemonių dar ir kiek galima teisiškai labiau apriboti to Seimo narių – tautos atstovų – iniciatyvos ir parlamentines galimybes. Tuo tikslu Seimo sušaukimo išvakarėse Respublikos prezidento išleistu įstatymu buvo panaikintas senasis 1924 metų Seimo statutas, besiremiantis klasikinėmis demokratinėmis parlamento veiklos taisyklėmis, ir nustatyta ypatinga, itin ribojanti Seimo iniciatyvą ir galimybes, tvarka naujam Statutui rengti ir priimti. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta ir į Seimo statuto specifiką, skiriančią jį nuo kitų teisės aktų. Straipsnyje aptariamos šiuo prezidento įstatymu nustatytos taisyklės ir jų įgyvendinimas. Beje, taisyklės nesutapo su kai kuriomis tuomet galiojusios Konstitucijos nuostatomis. Be to, nagrinėjamos naujai priimto Seimo statuto naujovės. Naujasis Seimo statutas ne tik visiškai eliminavo iš Seimo struktūros frakcijas, bet ir gilino Konstitucijoje esančią tendenciją menkinti Seimo vaidmenį – daryti jį priklausomą nuo vykdomosios valdžios, – ypač atsispindėjusią jo nuostatose, reglamentuojančiose pagrindinių parlamentinių funkcijų vykdymo Seime procedūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1928 m. Konstitucija; 1936 m. Seimas; 1936 m. Seimo statutas; 20 amžius; Lietuvos Seimas; Parlamentas; 20th century; Lithuanian Seimas (Parliament); Parliament; The 1936 Statute of Seimas; The Constitution of 1928; The Seimas Statute; The Seimas of 1936.

ENThe 1922 Constitution of Lithuania established the system of governing the state, which ensured hegemony of the Parliament and subordination of the executive institutions (the President and the Cabinet of Ministers) to the Parliament; however, the powers that took authority after the 1926 upheaval started reorganising it and made the Government the centre of the system. These attempts were initially reflected in the 1928 Constitution that assigned the most important exclusive functions of the Seimas to the Seimas and the President of the Republic. Measures were taken to legally restrict the initiative and parliamentary powers of the Seimas members. To that effect, the law adopted by the President of the Republic on the eve of convening of the Seimas repealed the old Seimas Statute of 1924, based on the classical democratic rules of parliamentary activities, and established a special procedure for the drafting and adoption of the new Seimas Statute, which highly restricted Seimas initiative and possibilities. In this case, the specifics of the Seimas Statute, which distinguishes it from other legal acts, was disregarded. The paper discusses the rules established by the President’s law and their implementation. Furthermore, the rules did not coincide with certain provisions of the then effective Constitution. The paper also investigates the new aspects of the newly adopted Seimas Statute. The new Statute not only fully eliminated the political groups from the structure of the Seimas, but also deepened the tendency present in the Constitution to degrade the role of the Seimas, i.e. to make it subject to the executive, which was particularly reflected in the provisions regulating the procedure for the fulfilment of the principal parliamentary functions at the Seimas.

• Teisė / Law
• Istorija / History